Dažną lietuvį nustebina tas faktas, jog keistam Jūsų įsitikinimui, kad neva pusryčiai yra svarbiausias dienos valgis, dar nėra nė šimto metų. Pirmą kartą toks teiginys pasirodė tik 1915 metais Franzo Kafkos „Metamorfozėje“, ir lig tol niekas taip nė nemanė. Svarbiausiu valgiu žmonija laikė pietus, o pusryčiai tokiais, kokiais mes juo pažįstame šiandien, atsirado tik XIX amžiaus viduryje. Kaip, beje, ir vakarienė. Jau net nekalbant apie tokius Naujausių laikų išmislus kaip priešpiečiai ir pavakariai ar naktipiečiai.
Nes daugumą savo istorijos žmonės praleido valgydami praktiškai tik du kartus per dieną. Trijų (arba penkių) dalių dienos valgymo tradicija yra labai nesena, tačiau akivaizdžiai įrodanti, kokiais turtingais mes tapome, ir ir kiek daug laisvo laiko turime...
Kai mūsų protėviai pakilo ant dviejų kojų, savo kasdieniais, o ir valgymo įpročiais jie vis dėlto mažai kuo skyrėsi nuo gyvulių. Tais laikais niekas neskubėjo plautis rankų prieš valgį (tai išvis pradėta daryti tik XVIII amžiuje), niekas nesekė jokiomis dietomis, niekas nesirūpino ir tuo, kada valgyti – valgoma buvo bet kada, kai tik atsirasdavo maisto, pavyzdžiui, sumedžiojus mamutą ar moterims parnešus uogų iš miško.
Pirmosios struktūrizuoto valgymo užuomazgos ėmė rastis „agrarinės revoliucijos“ metu, t.y., tada, kai mes išmokome dirbti žemę ir tapome sėsliais šios planetos gyventojais – kaip žinia, reguliarūs derliai pradėjo formuoti ir senovines civilizacijas. Tiesa, mūsų valgymo įpročius tais laikais sąlygojo ribotos galimybės saugoti savo maisto produktus – prieš dešimt tūkstančių metų, Akmens amžiaus pabaigoje primityviomis girnomis sumalti grūdai ir kukurūzai tapo svarbiausia žmogaus raciono dalimi visos dienos eigoje būtent dėl to, kad miltai ar iš jų kepama duona buvo lengviausiai išsaugomas produktas.
Kaip bebūtų keista, tačiau būtent pirmykščiai žmonės ir išrado pusryčius – tačiau ne duonos ir ne kukurūzų dėka. Atsiradus šalia mūsų urvų ar žeminių ir prijaukintiems gyvuliams, žmogus pirmą kartą pažino kiaušinius (įvyko tai dabartinės Indijos teritorijoje). Natūralu, kad kiaušinius žmonės surinkdavo ryte, o iškart juos ir suvalgydavo – taip buvo tiesiog skaniau ir patogiau, nes nereikėjo rūpintis jų saugojimu (be to, kiaušiniai greitai iškepa).
Antikos laikais, suklestėjus klasinei visuomenių santvarkai, žmonių valgymo įpročiai pradėjo formuotis, bet ir neišvengiamai skirtis, priklausomai nuo tų pačių klasių ir luomų. Prasčiokai keldavosi su pirmaisiais Saulės spinduliais, greitai užkąsdavo ir skubėdavo į darbą (jau tada buvo aišku, kad ryte prikimštas skilvis trukdo našiam darbui), o tie, kurie anųjų darbo vaisiais ir naudojosi, keldavosi kur kas vėliau, todėl ir jų valgymas buvo kitoks. Anais laikais jau buvo aišku viena – prasčiokai valgo greitai ir nedaug, turtingieji – ilgai ir daug. Ši tradicija išsilaikė iki pat XIX amžiaus vidurio – visais laikais kuo žmogus buvo turtingesnis, tuo vėliau, tuo daugiau ir kuo ilgiau jis valgė.
Tačiau būtina suvokti, kad praktiškai iki pat to paties XIX amžiaus vidurio, daugumos žmonių valgymo ciklą labiausiai įtakojo Saulės šviesa arba papildomų šviesos šaltinių trūkumas. Žmonės anksti keldavosi, bet anksti ir eidavo gulti, nes tamsoje nei dirbti, nei tuo labiau valgyti nebuvo nei patogu, nei malonu. Pagrindinis prastuomenės dienos valgis buvo pietūs (duona, sūris, šalta avižinė košė, šiek tiek vaisių), pagaminamas namuose, atnešamas ir dažniausiai valgomas tiesiog laukuose arba prekyvietėse apie vidudienį. Pusryčius atstodavo vandens kaušas, juos antikos laikais valgydavo tik kareiviai ir šiek tiek pasiturintieji, dažniausiai, kokią nors košę, ir tai greitai. Diena, kaip žinia, visada yra per trumpa būtiniems darbams nudirbti. Vakarienė buvo valgoma prieš einant gulti (nes kitokių pramogų tiesiog nebuvo, prastuomenės laukė gūdi tamsa), o ir tai buvo likučiai nuo pietų, kitais žodžiais, tai, ką mes vadiname „lengvu užkandžiu“ arba „lengvais naktipiečiais“.
Tačiau šiais laikais mes valgome taip, kaip valgydavo antikos aristokratija. Aristokratai keldavosi vėlai, apie vidudienį (tradiciškai po naktinių orgijų), nes jų rankose, anot Friedricho Engelso, buvo „ne tik gamybos priemonės, bet ir papildomos šviesos šaltiniai“, t.y., žvakės ir fakelai – kur prasčiokai tam galėjo prilygti su savo balanomis? Todėl pusryčiaudavo jie iš esmės tuo metu, kai mes dabar pietaujame. Tik tie „pusryčiai-pietūs“ buvo nepalyginamai ilgiau ruošiami ir kur kas gausesni, nei mums įprasta. Antikos aristokratija ir turtuoliai mėgavosi duona, dešrelėmis, pomidorais ir kiaušiniais, kartais – blynais ir omletais. Kas kita buvo romėniška vakarienė, mūsų suvokimu, tiesiog orgija – daug žmonių, pradedančių puotauti apie aštuntą valandą (kai prastuomenė jau tenkinosi lengvais užkandžiais, besiruošdama į savo skurdžias lovas) ir vakrieniaujančių iki pat išnaktų (o kas, tiesą sakant, daugiau jiems belikdavo veikti?).
Lotyniška-romėniška-angliška pusryčių samprata, beje, ir yra kilusi iš ilgai miegojusio žmogaus fizinio ciklo, mat, angliškas žodis „breakfast“ verčiamas kaip „baigti pasninką“, kas ir reiškė 6-9 valandas miegojusio žmogaus „badavimo“ pabaigą. Romėnai pusryčius vadino žodžiu „disjejunare“ (tiesiogine prasme „baigti pasninką“), kuris vėliau evoliucionavo į angliškąjį „diner“, šiais laikais reiškiantį „pietus“ arba „vakarienę“, taigi, iš esmės romėnai valgydavo „pusryčius-pietus“ vienu metu kartu.
Stojus gūdiems ir asketiškiems viduramžiams, prastuomenės racionas pasidarė dar skurdesnis, nors didikų išliko pakankamai prašmantus. Tų laikų aukštuomenei pietūs, prasidedantys apie 11 valandą, nebuvo vien paprastas maitinimosi procesas, tai buvo turto ir galios demonstracija, reglamentuota sudėtinga ritualų sistema. Valgoma buvo kelias valandas – ir valgoma buvo viskas, kas tik buvo prieinama. Vakarienė, prasidedanti jau žvakių šviesoje nenusileido pietums savo gausumu ir įmantrumu – ji taip pat trukdavo kelias valandas, ir būtent užstalė iš esmės buvo svarbiausia valdžios bei politikavimo vieta, nes laiką tarp pietų ir vakarienės užimdavo medžioklė arba pramogos. Taip ir šiuolaikinių verslo pietų ar vakarienės tradicija yra atkeliavusi būtent iš viduramžių.
Tačiau prastuomenės dieną reglamentavo ne feodaliniai ritualai ir pasipūtimas, o paprasčiausias darbas. Dauguma Europos žmonių viduramžiais pusryčių nevalgė (diena dažniausiai prasidėdavo alaus kaušu), svarbiausi valgiai buvo pietūs ir vakarienė – duona, avižų košė, pupos, kopūstų troškinis su svogūnais ir ropėmis, sūriai. Žinoma, gausiai užgeriant alumi, kurį Romos laikais aristokratija niekino kaip „barbarų gėrimą“ ir pirmenybę teikė vynui. Vakarienė tebuvo greitas užkandis iki nusileidžiant saulei, ir tai buvo likučiai nuo pietų. Beje, apie XIII amžių vakarienei pradėta valgyti ir kažką šilto, kaušas virinto pieno arba dubenėlis sriubos (tai prancūziškas išradimas, o ir angliškas vakarienės pavadinimas „supper“ yra kilęs nuo prancūziško žodžio „souper“ – „virti sriubą“).
Taigi, tokia tvarka – pietūs ir vakarienė – vyravo ne vieną šimtą metų. Tačiau XIX amžiaus pradžioje su kultūros ir technologijų plėtra žmonių valgymo įpročiai pradėjo keistis.
Pradžiai būtina prisiminti, kad kapitalizmas, kolonializmas ir pramoninė revoliucija iš esmės pakeitė pasaulio visuomenes bei jų ekonominę padėtį. Aristokratija prarado savo dominuojančią padėtį, karai jau nebebuvo tokie dažni, kaip viduramžiais, žmonės ėmė turtėti, ir galų gale, atsirado daugiau laiko pramogoms, ypač tamsiuoju paros metu, pavyzdžiui, skaitymui. Netgi teatrai (pagrindinė Naujųjų laikų pramoga), kurie Šekspyro laikais spektaklius rodydavo tik dienos šviesoje, pradėjo veikti vakarais. Žmonės pradėjo gultis kur kas vėliau, kas savo ruožtu įnešė ženklių korekcijų ir į mūsų valgymo tvarkaraštį.
Tokie pusryčiai, kokius mes pažįstame šiandien, atsirado XIX amžiaus viduryje, kai žmonės pradėjo dirbti reguliarias darbo valandas gamyklose, biuruose ir įstaigose (iki tol darbo dienos struktūra buvo gana chaotiška). Kėlimąsi sąlygojo ne Saulės šviesa, o tiesiog darbo dienos pradžios valandos. Juoba kad prastuomenės (tada jau proletariato) darbo vietos (gamyklos) šiek tiek nutolo nuo įprastų namų, ir pietums žmonės buvo tiesiog priversti imti kažką lengvo, ką galima neštis ar vežti ilgesnį atstumą. Tai savo ruožtu sąlygojo tai, kad pasidarė privalu stipriau užkąsti dar iki išeinant į darbą. Vakarienė taip pat buvo valgoma kitaip – vėliau nei ankstesniais laikais, nes galų gale žmonės turėjo šviesą, praskaidrinančią nykią vakaro tamsą. Gerėjant buitinėms sąlygoms, taip pat didėjo ir galimybės paįvairinti savo racioną.
Keitėsi ir aristokratijos bei turtingųjų valgymo įpročiai. Jie taip pat pradėjo lanjytis savo darbo vietose – fabrikuose, įstaigose, laukuose, kas savo ruožtu keitė jų dienotvarkę ir sąlygojo pusryčių atsiradimą. Iš užjūrio kolonijų grįžtantys anglų pareigūnai ir kariškiai atsivežė madą pusryčių metu rafinuotai mėgautis kava ir arbata, duona su sviestu, šaltais mėsos patiekalais, marmeladu ir džemu. Tradicinių pietų metas pasistūmėjo iki 15 valandos, o ir patys pietūs pasidarė trumpi bei lengvi – žmonės skubėjo išgyventi aršioje laisvosios rinkos kovoje. Tačiau naktinės pramogos neišnyko, tik pasidarė dar ilgesnės, ypač atsiradus elektros lemputėms (o patys šauniausi pleibojai neidavo gulti iki pat aušros). XIX amžiuje europietiška vakarienė buvo valgoma tarp 19 valandos ir 2 valandos naktį, kas savo ruožtu sąlygojo ir naktipiečių atsiradimą.
Pramoninė revoliucija pagimdė dar vieną fenomeną – priešpiečius (Amerikoje vadinamus „lenču“, kurio pavadinimas yra kilęs nuo iškreipto termino „tai, kas paimama į ranką“). Kaip ir sako pats pavadinimas, tai buvo valgis iki pietų. Tai buvo išimtinai moteriškas išradimas, nes būtent jos nenorėjo badauti iki vėlyvų pietų (save gerbiantys Europos ir Amerikos vyrai priešpiečių nevalgė iki pat XX amžiaus, net ir dabar tai dažnai laikoma „liurbių reikalu“). Žinoma, moterys valgė tik tai, kas buvo greitai paruošiama arba jau gatava – sumuštiniai bei pyragai. Priešpiečių sėkmė taip pat leido atsirasti ir penktos valandos arbatėlėms, kurių istorija prasidėjo 1840 metais, Bedfordo kunigaikštienės Annos rūmuose. Pagal tuometinę tradiciją, rūmuose buvo vakarieniaujama apie 20 valandą, nors kunigaikštienė jausdavo alkį jau apie 16 valandą. Nepakęsdama tokios ilgos pertraukos iki vakarienės, ji pradėjo reikalauti vėlyvą popietę į jos kambarį atnešti arbatos ir pyrago alkiui numalšinti. Ilgainiui tai tapo nuolatiniu kunigaikštienės įpročiu, ir į šiuos arbatos gėrimus ji prdėjo kviesti savo drauges. Dar po kelerių metų jos įnoris virto madingu socialiniu reiškiniu, o arbatos gėrimo ceremonijos paplito po visą šalį.
Galutinį tašką pusryčių tradicijose padėjo „sausi pusryčiai“, išrasti Europoje XIX amžiaus pabaigoje. Tiesa, galutinai jie įsitvirtino ant mūsų stalų tik per Pirmąjį pasaulinį karą, kai trūko mėsos ir kiaušinių, o vyrams išėjus į frontą, moterys buvo priverstos užimti jų vietas gamyklose bei laukuose. Todėl jos negalėjo gaminti didelių pusryčių savo vaikams, kuriems buvo pateikta puiki alternatyva – įvairūs kukurūzų ar grūdų dribsniai, lengvai paruošiami ir įveikiami. Nematydami savo kariaujančių ar dirbančių tėvų, vaikai jau prieš šimtą metų suvokė – būtina sočiai prisikirsti iš pat ryto, nes nežinia, kada vėl nusišypsos laimė vėl užkąsti. Tie vaikai buvo mūsų seneliai.
Giedrius Drukteinis
