Netekties skausmas prasideda tą akimirką, kai sužinome apie netekties faktą. Skausmas yra toks didelis, kad psichika reaguoja šoko reakcija - jausmai tarsi numiršta, tarsi jų nėra. Iš šono kitiems gali atrodyti, kad žmogus normaliai elgiasi, normaliai kalba, gražiai tvardosi ar tvirtai laikosi. Šis įspūdis apgaulingas. Jeigu tik įmanoma, jeigu tik galite, leiskite sau verkti. Artimi žmonės padeda šiuo metu savo buvimu.
Gedėjimo metu nepriklausomai nuo savo asmenybės atvirumo/ uždarumo, stenkimės kuo daugiau kalbėtis. Atsisveikinimo su mirusiuoju metu tam yra daug progų. Kiekvienas atėjusiojo į laidotuves žmogaus žodis mirusiojo artimiesiems yra kaip sielai gydomasis balzamas, turi gydančią psichoterapinę galią. Jeigu manome, kad nedera „užkrauti“ kitiems savo jausmus, tai tik neleidžiame sau pasveikti, užtęsiame gedėjimą. Jeigu Jūsų artimieji nebenori, nebegali Jūsų išklausyti, kreipkitės konsultacijoms pas psichologus, psichoterapeutus, taip pat galima paprašyti asmeninio pokalbio pas kunigą, vienuolį.
Jeigu negalime nei kalbėti, nei pravirkti, išreikšti jausmus padeda visos meninės išraiškos priemonės. Galima rašyti dienoraštį, skaityti knygas, piešti su akvarele ar kitomis priemonėmis, žiūrėti pasirinktus filmus, muzikuoti ar klausytis muzikos, kurti rankdarbius, lankyti parodas, koncertus. Svarbu, kad ta veikla kažkada Jums buvo maloni, raminanti, džiugi.
Kai kuriose šalyse klinikose gydant emocinius sutrikimus yra taikoma daržo/sodo terapija. Jeigu turite galimybę ir mėgstate ,kasdien ką nors nuveikite savo darže/sode- sodinimas, ravėjimas, stebėjimas, kaip auga, žydi augalai, fizinė veikla, buvimas gryname ore padeda įveikti depresinę būseną. Žiemos metu išeikite kasdien trumpam pasivaikščioti.
Sunkiausia gedėjimo metu yra išgyventi slegiančius jausmus. Pyktis, kaltė, beviltiškumas, nuoskauda, beprasmybė, nerimas, liūdesys – visa plejada nuolat aplankančių jausmų. Šie jausmai paveikia net tik kiekvieną gedintįjį, bet ir šeimos narių tarpusavio santykius. Pavyzdžiui, netekę vaiko, tėvai gedėjimo metu kartais tiek daug konfliktuoja tarpusavyje, kad net priartėja prie skyrybų. Gedėjimo metu išgyvenamas pyktis kartais išliejamas ant pačių artimiausių žmonių. Įskaudinę vieni kitus stenkimės kuo greičiau atsiprašyti, atleisti ir išsaugokime šeimą, bei kitus esamus draugiškus, giminiškus, kaimyniškus ryšius.
Šiame tamsiame jausmų fone pamąstykime, kas yra nematerialūs dalykai, kuriuos paliko miręs artimas žmogus- prisiminimai, pamokymai, humoras, kartu išgyventi įvykiai. Bet kuri netektis mus turi išmokyti dar labiau mylėti gyvuosius, tuos žmones, su kuriais gyvenate, draugaujate, dirbate, bendraujate. Taip pat labiau mylėti ir save, atrasti laiko rūpintis savo sveikata, poilsiu, apginti savo interesus, nustatyti ribas, laikytis tam tikrų, save saugančių taisyklių.
Išgyvenant netekties procesą, svarbu žinoti, kad sielvartas ypač sustiprėja tam tikromis dienomis, savaitėmis- tai yra mirusio gimimo diena, mirties diena, šv.Kalėdų, Naujųjų metų , šv. Velykų , šeimos švenčių metu. Gali žymiai pablogėti savijauta, jautresniems žmonėms- gali padidėti kraujospūdis, sutrikti širdies ritmas. Pastebėjus tokias sunkesnes dienas savo gedėjimo procese, pasiruoškime tausoti save, nepervargti emociškai, fiziškai, pasirūpinkime reikalingais vaistais.
Susikurkime savo asmeninius gedėjimo ritualus. Pvz.: jeigu Jums malonu matyti mirusiojo nuotrauką savo kambaryje, laikykite ją, tačiau jeigu ji vis iššaukia sielvarto paaštėjimą, nelaikykite jos matomoje vietoje. Jeigu pabuvus kapinėse Jums yra geriau, ramiau, pirmuosius gedėjimo metus lankykite kapą tiek, kiek Jums reikia tuo metu. Stebėkite kaip ir koks įvykis sukelia Jums kokią nuotaiką. Neaštrinkite liūdesio, visi ritualai, įpročiai turi teikti nusiraminimą.
Pastaruoju metu vis dažniau kyla diskusijų, kur laikyti urną su mirusiojo pelenais. Manyčiau, kad urną nedera laikyti namuose, ją reikia palaidoti. Kaip prisiminimą galime šalia savęs laikyti kokį nors kitą materialų mirusiojo prisiminimą- žiedą, nuotrauką, jo/jos sukurtą darbelį ar dovanotą dovaną.
Didelę gydančią galią turi šv.Mišių aukojimas už mirusiuosius, kurios aukojamos ne tik laidotuvių metu, bet ir praėjus devynioms, trisdešimčiai dienų po artimojo mirties. Netektys atveria gedintiesiems galimybę sustiprinti savo tikėjimą, peržiūrėti, apmąstyti savo vertybes, suvokti savo laikinumą ir atsakomybę šiame pasaulyje.
Gedėjimo procese priimkite visą įmanomą pagalbą, kokia tik yra šalia Jūsų. Ir kasdien po truputį pradėkime žvelgti, kuo naudingi, reikalingi galime būti gyviesiems, nepaisant žiaurių likimo smūgių - kokias džiaugsmo akimirkas dar galime sukurti sau ir kitiems.
Rita Zykienė
