„Niekada!“ – keletą kartų pakartojo Leonardas Blavatnikas, kai Viktoras Vekselbergas pasiūlė jam grįžti iš JAV į TSRS. Seno instituto laikų draugo argumentai pasirodė neįtikinami: na, atsirado galimybės imtis verslo – vis viena „samtelis“ niekur nedingo, kam grįžti prie to, nuo ko bėgai? Viskas prasidėjo 1989 metais. Buvę Maskvos transporto inžinierių instituto studentai nesimatė 10 metų, kol iš inžinierių į kooperatininkus persikvalifikavęs V. Vekselbergas nesurado emigravusio draugo, lankydamasis Niujorke. Tačiau L. Blavatnikas pagaliau nusprendė surizikuoti ir neapsiriko.
Per dešimtmetį po Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ paskelbimo L. Blavatnikas susikrovė Rusijoje, o po to pagausino už jos ribų kapitalą, kurį „Forbes“ vertina 10,1 mlrd. JAV dolerių (80 vieta turtingiausių pasaulio žmonių tarpe). Tarp magnatų, sukaupusių kapitalą Rusijoje, jis yra stambiausias investuotojas užsienyje (atitinkamame „Forbes“ sąraše įrašytas pirmuoju numeriu). L. Blavatniko aktyvai, kuriuos valdo kompanija „Access Industries“, išmėtyti po tokias įvairias šakas – nuo naftos gavybos Sibire ir polipropileno gamybos iki viešbučių Argentinoje ir kino filmų kūrimo – kad į galvą ateina žodis „visaėdis“. Kaip jis pats kartą pasakė Irkutsko aliuminio gamyklos partneriams: „Aš nesuprantu, kaip daromas aliuminis, bet aš suprantu, kaip daromi pinigai. Todėl jūsų uždavinys pagaminti aliuminio, o mano – pagausinti pinigus“.
Kaip šiam pragmatiškam žmogui skinantis kelią į sėkmę pasitarnavo mėlyna knygelė su auksiniu Jungtinių Valstijų herbu?
Troškintos mėsos konservų dėžė
Leonidas Blavatnikas gimė 1957 metais Jaroslavlyje Politechnikos instituto profesoriaus šeimoje, mokėsi specialioje matematikos mokykloje ir lankė Jaroslavlio vaikų kino studiją „Jaunystė“. Ten jis kartu su jaunesniuoju broliu Aleksandru savarankiškai padarė įrenginį spalvotoms kino juostoms ryškinti, kuris vėliau ilgai buvo naudojamas juostoms ryškinti valstybinėje televizijoje „Jaroslavija“. Baigęs mokyklą Leonidas įstojo į Maskvos transporto inžinierių institutą (MIIT), automatikos ir skaičiavimo technikos fakultetą, kur ir susipažino su V. Vekselbergu. Jo, kaip verslininko, savybės pirmą kartą atsiskleidė studentų statybiniame būryje tiesiant Baikalo – Amūro magistralę. „Pamenu, kai mes skridome iš Čitos, Lionia nusipirko didelę dėžę troškintos mėsos konservų, ir mes abu ją tempėme, kad vėliau jis parsivežtų ją namo, - prisimena L. Blavatniko ir V. Vekselbergo bendrakursis Vladimiras Kremeris, kuris tapo jų partneriu holdinge „Renova“. - Tuo metu troškinti mėsos konservai buvo deficitas“.
MIIT L. Blavatnikas mokėsi iki ketvirto kurso, o 1978 metais su šeima emigravo į Jungtines Valstijas. Po keleto metų jis gavo šios šalies pilietybę ir oficialiai „Leonidą“ pasikeitė į „Leonardą“. Mokslus tęsė Kolumbijos universitete, kur gavo kompiuterinių mokslų magistro laipsnį. Talentingą jaunuolį pasikvietė į drabužių parduotuvių tinklą „Macy`s' vadovauti IT skyriui. Jam pavedė modernizuoti kompanijos informacinę sistemą, ir, kada jis sėkmingai susidorojo su šiuo uždaviniu, vienas iš direktorių nusprendė jį apdovanoti. L. Blavatnikas jo paprašė rekomendacijos į Harvardo verslo mokyklą.
Dar tebesimokydamas toje mokykloje L. Blavatnikas pradėjo dirbti auditorių firmoje „Arthur Andersen“. 1986 metais jis įkūrė investicinę bendrovę „Access Industries“. Jos pirmasis stambus verslas buvo logistikos kompanija, kuri vežiojo krovinius po visą Ameriką.
Būtent tuo metu V. Vekselbergas ir įkalbėjo L. Blavatniką pradėti verslą Rusijoje. 1990 metais partneriai įkūrė Rusijos ir Amerikos įmonę „Renova“. L. Blavatnikas buvo įdomus L. Vekselbergui dėl darbo patirties ir ryšių Vakaruose, kurių tuomet trūko sovietiniams verslininkams. Pradžiai naujieji partneriai nusprendė sudalyvauti aliuminio gamyklų privatizavime.
1989 metais V. Vekselbergo kooperatyvas „Komvek“ padėjo Irkutsko aliuminio gamyklai (IrkAZ) parduoti užsigulėjusią 500 tonų aliuminio partiją ir iš to uždirbti 7,5 mln. rublių (tuo metu gamyklos metinis darbo užmokesčio fondas buvo 16 mln. rublių), prisimena Vladimiras Skorniakovas, kuris dirbo įmonėje vyriausiuoju metalurgu. Vėliau L. Blavatnikas atidarė „IrkAZ“-o atstovybę Niujorke, įstaigų centre Penktojoje aveniu.
Netrukus jis suorganizavo „IrkAZ“-o vadovaujančių darbuotojų susitikimą su amerikiečių kompanijos „Alcoa“ vadovu Paulu O`Neilu Pitsburge. „Kas tokie buvome mes – gamykla, gaminanti 240 000 t aliuminio, ir „Alcoa“, kuri gamina 3,5 mln. t“, - V. Skorniakovas negali atsistebėti tuo, kaip reikalus sutvarkė L. Blavatnikas. „IrkAZ“-o delegacijos priėmimas buvo aukščiausio lygio, su ja buvo elgiamasi kaip su lygiaverčiu partneriu, o vėliau „Alcoa“ atstovai atvyko į Irkutską. „Renova“ taip pat padėjo gamyklai gauti žaliavų, o 1993 metais kompanija nugalėjo valstybinio „IrkAZ“-o akcijų paketo (20 procentų) pardavimo investiciniame konkurse.
Aliuminio karų kareiviai
Po dvejų metų „Renova“ gavo valdyti dar vienos - Uralo aliuminio gamyklos akcijas. Ši gamykla aprūpindavo „IrkAz“-ą molžemiu (aliuminio oksidu). Tam nemaža dalimi pasitarnavo V. Vekselbergo draugystė su Sverdlovsko gubernatoriumi Eduardu Rosseliu. Vėliau šios dvi įmonės susijungė į „Sibiro ir Uralo aliuminio kompaniją“, kuriai ėmė vadovauti „Renova“.
V. Vekselbergas buvo atsakingas už kontaktus su valdžios institucijomis ir prie „SUAL“-o sukūrimo prisidėjo daugiau negu partneris, bet užtai L. Blavatnikas apsiėmė organizuoti produkcijos realizavimą užsienyje ir tvarkyti finansus. Be šių dalykų išgyventi aliuminio pramonės srityje buvo sunku.
Subyrėjus sovietinei sistemai aliuminio gamyklos greit liko be realizavimo rinkos šalyje ir be eksporto kanalų. Jas praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kontroliuoti tie, kas galėjo organizuoti produkcijos pardavimą užsienyje. „Negalvokite, kad tai buvo labai lengva: mūsų verslininkai neturėjo nei patyrimo prekyboje su Vakarais, nei pinigų, kurie tuomet kainavo baisiai daug, juk tada niekas neduodavo kreditų metalui tiekti“, - prisimena vienas stambus aliuminio verslo ryklys, pradėjęs nuo paprasto prekiautojo
Tuo laikotarpiu netgi nesikeitė gamyklų savininkai, jų savininku ir toliau liko valstybė, jas ir toliau valdė „raudonieji direktoriai“, prekiautojai paprasčiausiai apsiimdavo aprūpinti jas žaliavomis ir realizuoti pagamintą produkciją. Tuomet paplito tokia darbo schema: užsienietiškas molžemis buvo įvežamas ypatingu „perdirbimo režimu“, nereikalaujančiu mokėti mokesčių, gamyklose jis buvo perdirbamas, susitarus su jų vadovais dėl perdirbimo kainos numažinimo, kad būtų minimizuoti mokesčiai, o visas aliuminis buvo eksportuojamas. Atliekant tokias operacijas marža siekdavo šimtus procentų, ir prekiautojai labai greitai užsidirbo labai daug pinigų, tad prasidėjus privatizacijai pradėjo supirkinėti gamyklų akcijas.
Stambiausias prekiautojas buvo „TransWorld Group“, kurią įkūrė buvę taškentiečiai Levas ir Michailas Čiornai drauge su Londono prekiautojais Davidu ir Simonu Rubenais. „TWG“ kontroliavo didžiąją dalį Rusijos aliuminio pramonės, dėl ko paskutiniojo dešimtmečio viduryje jie tapo trečiais pagal dydį aliuminio eksportuotojais pasaulyje. Dešimtmečio pradžioje jiems dirbo būsimieji metalurgijos pramonės magnatai – Olegas Deripaska, Iskanderis Machmudovas ir Vladimiras Lysinas.
O štai V. Vekselbergo ir L. Blavatniko gamyklos per „TWG“ niekada neprekiavo ir nesinaudojo užsieniečių prekiautojų paslaugomis, kompanija turėjo savo realizacijos tinklą, pasakoja V. Skorniakovas. Savas realizacijos tinklas užtikrino „SUAL“-ui ne tik didelę maržą, pardavus aliuminį, bet ir savarankiškumą ir galimybę daryti įtaką rinkai be tarpininkų. Būtent L. Blavatnikas organizuodavo prekybą didžiausioje rinkoje, Amerikoje. Po oficialaus „SUAL“-o sukūrimo 1996 metais pardavimu pradėjo užsiimti V. Kremeris.
Po 1996 metų šioje pramonės šakoje prasidėjo didelis persidalijimas, kurio pagrindinė priežastis buvo brolių Čiornų tarpusavio nesutarimai. Galų gale abu jie pralaimėjo agresyvesniam rinkos dalyviui – kompanijos „Sibirskij aliuminij“ bendrasavininkiui Olegui Deripaskai. Individualistų laikas baigėsi, ir šaka ėmė sparčiai stambėti.
V.Vekselbergas ir L. Blavatnikas tuo metu pražiopsojo nuostabų šansą, kuriuo pasinaudojo O. Deripaska ir R. Abramovičius, vėliau tapę stambiausiais aliuminio aktyvų savininkais Rusijoje. Praėjusio šimtmečio pabaigoje Vasilijaus Anisimovo „Trast“ ir „SUAL“ sujungė aktyvus, o po to naujoji kompanija nusprendė išpirkti Levo Čiorno turimą dalį kompanijoje „TWG“, kurią jis nusprendė parduoti, netekęs vilties nugalėti brolį ir jo partnerius. „SUAL“ ir prie jos prisišliejęs „Alfa-Grupp“ vadovas Michailas Fridmanas buvo pagrindiniai pretendentai į šią dalį, bet jie per ilgai mąstė. Šio paketo nesuspėjo įsigyti ir „Sibalos“ savininkai – juos aplenkė Borisas Berezovskis ir Romanas Abramovičius. Vėliau O. Deripaska ir M. Čiornas sutiko apsijungti su jais, ir taip susikūrė kompanija „Russkij Aliuminij“ savo pirmapradžiu pavidalu.
O „SUAL“, užvaldžiusi dar keletą gamyklų, tapo antrąja pagal dydį aliuminio kompanija, kurios apyvarta – 3 mlrd. dolerių. 2007 metais V. Vekselbergas, L. Blavatnikas ir jaunesnieji jų partneriai sutiko sujungti SUAL“-ą su O. Deripaskos „Rusal“-u ir Šveicarijos „Glencore“ molžemio gamybos įmonėmis, mainais už tai gaunant dalį kuriamoje jungtinėje kompanijoje „UC Rusal“.
Laikui bėgant aliuminio verslas V. Vekselbergui ir L. Blavatnikui tapo nebepatrauklus. 2011 metais jie nusprendė išeiti iš „UC Rusal“, kadangi jų požiūriai į kompanijos vystymąsi nesutapo su O. Deripaskos pozicija, ir dabar derasi dėl savo akcijų paketo pardavimo. L. Blavatniko ir partnerių dalis spalio 7 dienos duomenimis Honkongo vertybinių popierių biržoje kainavo 2,1 mlrd. JAV dolerių. Tai keletą kartų mažiau už jo dalį kitame grandioziniame praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio projekte - „THK-BP“.
Draugas Kocha
1997 metais naftos tanklaivį irgi drebino karai dėl nuosavybės – kažkur vyko privatizacija, kažkur aktyvai jau buvo persidalijami. Pačią nuožmiausią kovą vedė „Alfa-Grupp“ prieš prekiautojo Michailo Čiorno ir jo partnerio Michailo Niekričiaus struktūras. Ant kortos buvo pastatytas gigantiškas Samotloro ir kiti dideli Tiumenės naftos kompanijos telkiniai. Šių kovų istorija paženklinta akcininkų susirinkimų atšaukimais, pasikėsinimais ir Nižnij Vartovo dispečerių atsisakymu nutupdyti lėktuvą, skraidinusį valstybės atstovą Jurijų Šafraniką balsuoti prieš esamą generalinį direktorių.
„Alfa-Grupp“ reikėjo stipraus lobisto ir daug lėšų, kad galėtų nusipirkti „THK“. Ir vienu, ir kitu klausimu pasirūpino V. Vekselbergas ir jo partneris Amerikoje. L. Blavatnikas kreipėsi pagalbos į savo draugą Alfredą Kochą, kuris užėmė Valstybės turto vadovo postą. „Į „THN“ jie pateko tik Lionios dėka, - komentuoja verslininkas, gerai pažįstantis V. Vekselbergą ir L. Blavatniką. - Ten reikėjo vieno Vakarų partnerio, vieno ruso. Lionia labai draugavo su A. Kochu, ir naftos tanklaivyje jautėsi jo įtaka. Ne taip paprasta buvo patekti į tą tanklaivį“. Knygoje „Degtinės dėžė“ A. Kochas vadina L. Blavatniką savo draugu.
Būtent Valstybės turto vadovui A. Kochui prezidentas B. Jelcinas pavedė surengti konkursą dėl 40 procentų „THN“ pardavimo. Šio konkurso sąlygos buvo suformuluotos lyg specialiai „Alfai“ ir „Renovai“: nugalėtojas turėjo apmokėti Riazanės naftos perdirbimo gamyklai skirto pirminio naftos perdirbimo įrenginio įsigijimą (šis įrenginys jau priklausė „Alfai“), o taip pat patentų ir konstravimo biuro „Konnas“ akcijų įsigijimą (jos jau buvo „Renovos“ rankose). Jos ir nugalėjo, pasiūliusios už akcijų paketą 810 mln dolerių.
„Ką, aš panašus į naftininką, aš nusimanau apie tuos įrenginius? - prieš penkerius metus interviu „Forbes“ teisinosi A. Kochas. - Investicinę programą turėjo pasiūlyti pati akcinė bendrovė [THK], patvirtinti ją savo direktorių taryboje, Minprom-energo ir po to atnešti mums. Visos šios tvarkos buvo laikomasi“. Dabar A. Kochas linkęs nebegrįžti į praeitį – 2000 metais Tardymo komitetas prie VRM iškėlė baudžiamąją bylą dėl machinacijų organizuojant aukcioną „THK“ akcijoms įsigyti. Beje, kai tik A. Kochas neteko savo posto vyriausybėje 1997 metais, „THK“ tuojau pat pakvietė jį užimti nepriklausomo direktoriaus postą.
Tolimesniam Tiumenės naftos kompanijos ir vėliau sudaryto aljanso „THK-BP“ likimui L. Blavatnikas darė didelę, bet ne tokią lemiamą įtaką. Pats jis niekuomet viešai nekomentuoja su „THK-BP“ susijusių klausimų, bet, kaip „Forbes“ informavo vienas akcininkų pažįstamas, visuomet dalyvauja sprendžiant svarbiausius klausimus. Būdamas JAV pilietis, L. Blavatnikas yra pats „atsargiausias“ iš visų kompanijos bendrasavininkių, tęsia jis.
Iki šiol V. Vekselbergas ir L. Blavatnikaas buvo ir lieka lygūs „Rusalo“ ir „THK-BP“ partneriai, bet nuo 2003 metų jie investuoja skirtingai. „Jų verslai išsikerojo, ir su kitais aktyvais [dalimis, turimomis kompanijose „THK-BP“ ir „Rusal“] jie taip pat nusprendė dirbti atskirai, - komentuoja kompanijos „Amedia“ prezidentas ir įkūrėjas Aleksandras Akopovas. - Niekas su nieku nesipyko“.
Iš Rusijos su bagažu
Panašu, kad naftos ir aliuminio karai atėmė L. Blavatnikui norą užsiimti žaliavų verslu Rusijoje. Kaip pasakojo „Forbes“ šaltiniai kompanijoje “Alfa-Grupp“, kai kilo skandalas dėl to, kad „Rosneft“ ir „British Petroleum“ pasiūlė išpirkti Rusijos partnerių dalį kompanijoje „THK-BP“, būtent L. Blavatnikas buvo linkęs parduoti savo akcijas ir „baigti šią istoriją“.
Kol kas ją baigti nepavyko, bet „THK“ jau atnešė L. Blavatnikui nemažai kapitalo, kurį jis panaudojo aktyvams supirkti užsienyje. Laisvų lėšų pas jį atsirado 2003 metais, kai pusė „THK“ buvo parduota D. Britanijos „BP“. L. Blavatniko dalis sandoryje sudarė bemaž 2 mlrd. dolerių, ir dar 3,9 mlrd. jis gavo nuo tada dividendų pavidalu.
Pagrindiniu investicijų objektu L. Blavatnikas pasirinko naftos chemiją. Priimti tokį sprendimą pastūmėjo rinkos konjunktūra. 2005 metais naftos korporacijos atsikratinėjo savo chemijos gamyklų. Priežastis – į jas investuoti pinigai sugrįždavo žymiai lėčiau, negu į pagrindinį verslą. Labiau būtų apsimokėję investuoti į naujus telkinius, o ne į perdirbimą.
L. Blavatnikas už 1,1 mlrd. dolerių iš „Shell“ ir „BASF“ nusipirko didžiausią pasaulyje polipropileno gamintoją „Basell“. Nepaisant to, kad kompanijos skola buvo 4 mlrd. dolerių, L. Blavatnikas didžiavosi savo pirkiniu ir vadino jį „brangakmeniu savo verslo karūnoje“.
Veikiai po nepavykusių mėginimų prie „Basell“ prijungti dar du aktyvus - „General Electric“ plastmasės gamybos padalinius ir amerikietišką „Huntsman“ - jis įsigijo gigantą „Lyondell Chemical“. „Apskritai, kompanijos finansinės spekuliacijos nebaisios: tai pramoninis aktyvas, gaminantis unikalius daiktus, kuris bus patikimesnis net už naftą ar dar ką nors“, - aiškina verslo partnerio logiką A. Akopovas.
Bendra sandorio suma, įvertinus skolą, sudarė 20 mlrd. dolerių. „Access“ darbuotojai mėgino atkalbėti L. Blavatniką, bet šis jų nuomonės nepaisė. „Aš rizikavau savo pinigais, o ne jų“, - metė jis „Forbes“.
Sandoris buvo baigtas 2007 metų gruodį, bet jau po keleto mėnesių prasidėjo ekonominė krizė, kainos krito, ir 2009 metų sausį savimi pasitikintis L. Blavatnikas buvo priverstas paskelbti apie savo kompanijos neišsigalėjimą. „Lyondell Basell“ paprašė apsaugos nuo kreditorių pagal Amerikos bankroto įstatymo 11 straipsnį. „Juodąją“ dieną milijardieriui beliko tik krimstis: „Aš įdėjau šitiek pinigų į šią kompaniją. Tai didelė suma bet kam...“
Čia amerikiečiui, atrodo, pravertė darbo įgūdžiai, įgyti Rusijoje. Kreditoriai L. Blavatniką ir jo partnerius padavė į teismą. Jie tvirtino, kad anie uždirbo 1,2 mlrd. dolerių iš kompanijų susiliejimo ir bankroto, iš anksto išimdami lėšas iš kontroliuojamų aktyvų. Verslininko advokatas Richardas Verderis visus savo klientui mestus kaltinimus pavadino „absurdiškais“. Teismo procesas tęsiasi.
Tik 2010 metų balandį L. Blavatnikas galėjo lengviau atsikvėpti - „Lyondell basel“ išėjo iš bankroto procedūros, nurašiusi 19 mlrd. dolerių skolos, ir pateikė savo akcijas Niujorko biržai. „L. Blavatnikas vėl ėmė jas supirkinėti, išleido daugiau kaip 2 mlrd. dolerių ir surinko 16 procentų. Netrukus „Lyondell Basell“ vėl pradėjo mokėti akcininkams dividendus.
Rusijos ir Amerikos kino mokykla
Atrodo, nei nafta, nei aliuminis, nei chemijos pramonės verslas neišdildė iš L. Blavatniko atminties tų metų, kai jis lankė kino mokyklą Jaroslavlyje. Kaip ten bebūtų, bet prieš keletą metų verslininko interesų akiratyje atsirado visiškai nauja, su pramone nesusijusi sritis – žiniasklaida.
Pradžiai jis investavo 45 mln. dolerių į vieną didžiausių Rusijos kino studijų – televizijos serialų kūrėją, kompaniją „Amedia“.
Su A. Akopovu L. Blavatnikas susipažino praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, jie turėjo bendrą draugų ratą, kurie buvo emigravę ar išvažiavę į Vakarus mokytis. Šiam ratui, tarp kitų, priklausė „THK-BP“ direktorių tarybos narys Aleksas Knasteris ir „Altimo“ bendrasavininkis Alikas Tolčinskis. 2002 metais A. Akopovas paliko telekanalo „Rossija“ generalinio direktoriaus postą ir įkūrė kino kompaniją.
Anot A. Akopovo, L. Blavatnikas tuomet pasakė: „Mane domina žiniasklaida. Kada tu imsiesi ko nors rimto, neužmiršk man paskambinti“. A. Akopovas ėmėsi „Amedia“ ir po poros metų pradėjo ieškoti investuotojų tolimesnei veiklai plėtoti, tačiau L. Blavatnikui neskambino. O paskui atsitiktinai jį sutiko Maskvoje. Milijardierius pasiūlė jam aptarti „Amedia“ planus ir sutiko investuoti į kompaniją – po dviejų savaičių, kaip sakė A. Akopovas, buvo pasirašyti dokumentai.
Rezultatas buvo toks, kad kino filmų kūrimu L. Blavatnikas susidomėjo labiau negu naftos gavyba. Kai jis būna Maskvoje, kompanijoje „Amedia“ gali išbūti tris valandas, spręsdamas operatyvius klausimus, o į „THK-BP“ užvažiuoti tik trumpam.
Nuo to laiko L. Blavatnikas įsigijo dešimt žiniasklaidos ir telekomunikacinių aktyvų už Rusijos ribų – nuo skandinaviškų mobiliojo ryšio bendrovių ir „Wi-Fi“ operatoriaus Indijoje iki sporto varžybų transliacijų Didžiojoje Britanijoje teisių turėtojų ir Izraelio televizijos kanalų. L. Blavatnikas kontroliuoja Melo Gibsono sukurtos kompanijos „Icon“ padalinį D. Britanijoje (tarp šios kompanijos sukurtų filmų ir daug triukšmo sukėlęs filmas „Kristaus kančia“), o taip pat žiniasklaidos grupę „Top Up TV“. 2010 metais magnatas papasakojo „Financial Times“, kad per trejetą-penketą metų norėtų gerokai išplėsti savo dalyvavimą žiniasklaidoje ir sukurti „XXI amžiaus žiniasklaidos platformą“. Tuomet L. Blavatnikas oficialiai pareiškė apie savo suinteresuotumą kino gigantu „Metro Goldwyn Mayer“, bet šis sandoris – kaip ir studijos „Dreamworks“ pirkimas – žlugo. Priežastis – šių kompanijų, paskendusių skolose, pernelyg dideli lūkesčiai.
Bet savo XXI amžiaus žiniasklaidos platformą L. Blavatnikas yra labiau linkęs statyti, tiksliai žinodamas, iš kur atsiras pajamų. Jis investuoja tik į tuos aktyvus, kur matosi, kaip jau dabar uždirbami pinigai, arba akivaizdu, kad bus gauta pelno artimiausiu metu. Pasirodė, kad toks patikimas aktyvas yra „Warner Music Group“ – trečia pagal dydį garso įrašymo kompanija pasaulyje, kurią L. Blavatnikas įsigijo 2011metų gegužę už 3,3 mlrd. dolerių. Jis jau seniai joje turėjo nedidelę dalį ir keletą metų buvo jos direktorių tarybos narys, o, be to, kompanijos generalinis direktorius Edgaras Bronfmanas laikomas jo artimu draugu. 2007 metais E. Bronfmanas pardavė jam savo butą Manhattane už 50 mln. dolerių.
Užsienio žiniasklaida vadina L. Blavatniką pagrindiniu pretendentu į „Warner“ konkurentą – britų EMI (pasaulyje ji 4 pozijoje, vertė- daugiau kaip 3 mlrd. dolerių). L. Blavatnikui artimas šaltinis tai patvirtina (pats verslininkas atsisakė kalbėti su „Forbes“, rengiant šį straipsnį). Sėkmės atveju jis galės įgyvendinti E. Bronfmano svajonę – šis seniai norėjo sujungti „Warner“ su „EMI“. Tokiu atveju žiniasklaidos magnatas turės tik du konkurentus pasaulyje – „Universal“ ir „Sony“. O L. Blavatnikas gaus žiniasklaidos kompaniją, didumu prilygstančią jo verslovėms ir chemijos gigantams.
Berniuko, kuris demonstravo kino klube paties pasidarytą spalvotų kino juostų ryškinimo įrenginį ir tapo žiniasklaidos magnatu, istorija yra Holivudo filmo lygio. Kas žino, gal L. Blavatnikas dar susuks filmą apie save.
