Draugaujame šeimomis todėl, kad kitoje šeimoje atpažįstame save pačius, žvelgiame į ją tarsi į veidrodį. Bet ką daryti, jei staiga mūsų veidrodis tampa kreivas? Jei jis sudūžta? Kaip pasielgti, jei šeima, su kuria draugavote, išyra ir jūsų draugas vietoj žmonos į svečius atsiveda jums nepažįstamą moterį?
Nijolė T. rašo: „Sužinome, kad Arūnas turi kitą moterį. Pirmąkart ją pamatėme paeitais metais iškyloje, jis pristatė ją kaip „draugę“, jo firmos bendradarbę. Mes buvome nustebę. „O kurgi Renata?“(toks buvo jo žmonos vardas), - paklausėme mes. Jis kažkaip keistai nusišypsojo, kiek sutriko ir pasakė, kad ji „blogai jaučiasi“. Iškyla buvo sugadinta. Agata, naujokė mūsų kompanijoje, pasirodė besanti žavi, šneki, pati surasdavo temą pokalbiui, daug juokėsi. Ir ji, jeigu sąžiningai, buvo gražesnė už Renatą. Bet Renatą pažinojome dešimt metų, mus su ja daug kas siejo. Kaip pažiūrės Renata į tai, kad drauge laiką leidžiame su jos vyro meiluže (dėl to niekas neabejojo)? Ką apie mus pagalvos? O jei mano pačios vyras supažindintų draugus su savo meiluže?“
Kai draugaujame šeimomis - atsiranda „veidrodinis“ mūsų pačių šeimos vaizdas. „Pasakyk man, kas tavo draugas, ir tau pasakysiu, kas esi“. Šiuo atveju ši tiesa skamba kiek kitaip: „Pasakyk man, su kokia šeima draugauja tavo šeima, ir aš pasakysiu, kokia tavo šeima“. Štai kodėl Nijolę taip užgauna jos draugės šeimos iširimas. Ne todėl, kad ji iš tiesų bijosi atsidurti Renatos vietoj, o dėl to, kad jos pačios šeimos įvaizdis (kuris pirmiausia egzistuoja jos pačios sąmonėje) nuo to nukenčia. Seniau šeimyninės poros susitikdavo kartu ir žvelgdavo viena į kitą kaip į veidrodį - vyravo harmonija. Dabar šeima susitikinėja ne su kita šeima, o su vyriškiu, atsivedančiu savo meilužę vietoj žmonos. Šiaip ar taip, tas meta šešėlį ant „normalios šeimos“.
Kitas klausimas - ką Nijolei daryti dabar: kaip išsisukti iš sudėtingos moralinės ir psichologinės situacijos. Pirmas kelias - akivaizdu, kad tokiais atvejais reikia „perkirsti mazgą“, priimti kokį nors „vyrišką“ sprendimą. Arba reikia nutraukti santykius su Arūnu ir likti ištikimiems pamestai žmonai. Arba atsisakyti minties, kad pamesta žmona kada nors sugrįš į savo vietą, imti žiūrėti į Arūną ir Agatą kaip į naują porą (juo labiau jei žmonės rimtai rengiasi kurti naują šeimą). Abiem atvejais - po tokio „chirurginio įsikišimo“ ateis psichologinis palengvėjimas, nes situacija nustos buvusi dviprasmiška.
Iš moralinio taško bet kuriame variante - atstumti pamestą žmoną arba nusprendusį sukurti naują šeimą vyrą - yra savų trūkumų. Nors visuomet esame linkę pirmiausia pateisinti pamestą žmoną, negalime žinoti giluminių poros santykių. Esama žmonų, kurios, nors būdamos pamestos, giliai žeidžia vyro savimeilę, yra žiaurios jiems - ir tuo atveju šimtaprocentinis jo elgesio pasmerkimas („susirado sau kitą!“) irgi moraliai nepateisinamas. Pasmerkę vieną pusę - patys galime atsidurti iš moralinio taško pažeidžiamoje pozicijoje. O ar mums to reikia?
Dar yra ir saliamoniškas - egoistinis - problemos sprendimas. Tai antrasis kelias. Jei draugaujame su vienu žmogumi - viskas paprasčiau. Bet jei draugaujame su šeimynine pora, turime susilaikyti ir nesikišti į jų nesutarimus ir net į skyrybas. Neturime teisti, taikyti, stoti kieno nors pusėn. Pačių asmeninė šeima ir mūsų asmeninė ramybė turi būti mums brangesnė… Pats protingiausias psichologinis sprendimas - iš viso pasitraukti nuo tokios poros į šoną (kad ir kaip tas būtų skaudu), bent jau iki tol, kol ji aiškinasi santykius. Surasti pretekstą nesusitikinėti nė su viena puse. Tiesa, tas ne visuomet yra paprasta…
