Sunku būtų paneigti faktą, kad karai, revoliucijos ir socialiniai maištai kelia didelį pavojų, yra nemalonus dalykas ir beveik visada jų pasekmės būna liūdnos: geriausiu atveju kyla ekonominių problemų, blogiausiu – sugriaunami miestai ir žūsta žmonės. Ir vis dėlto, kai kurie veikėjai įsigudrina pasipelnyti net iš situacijų, kai visa šalis pergyvena sudėtingiausią savo istorijos etapą. Slon.ru pateikė penkis pavyzdžius, kai atskiri žmonės ir kompanijos gerai uždirbo ir įtvirtino savo prekinius ženklus maištų ir socialinių sukrėtimų metu.
Che Guevaros portreto sėkmė
1959 metų Kubos revoliucijos vado Ernesto Che Guevaros istorija – tai ne tik istorija apie drąsų politiką ir revoliucionierių, bet ir apie tai, kaip galima gerai uždirbti iš revoliucijos simbolių. Plačiai afišuojamas herojaus portretas visose įmanomose „laikmenose“ – ant plakatų, sportinių marškinėlių, filmuose – tai tik mažytė didelio „biznio“ dalis.
Garsųjį berete mūvinčio, vėjo plaikstomais plaukais „komandantės“ portretą 1960 metų kovo 5 dieną (beje, įdomus sutapimas – per kito liūdnai pagarsėjusio ūsuoto revoliucionieriaus mirties 7-ąsias metines) padarė laikraščio „La Revolucion“ fotografas Alberto Korda (tikrasis vardas ir pavardė Alberto Díaz Gutiérrez), kai buvo laidojami žuvusieji per sprogimą laive „La Cubr“. Kadangi laikraščio redaktorių domino ne Che Guevara, o Fidelis Castro, ir fotografija nebuvo publikuojama, Alberto Korda ją atspausdino ir pakabino savo studijoje ant sienos. Praėjus keletui metų po Che Guevaros mirties į A. Kordos studiją atėjo italų leidėjas Jean Giacomo Faltrineli ir paprašė fotografo, kad šis duotų nusisekusią „komandantės“ nuotrauką. A. Korda nukabino nuo sienos vos ne metrinį (70 centimetrų) portretą ir paprasčiausiai padovanojo jį leidėjui, nepaimdamas už jį nė sentavo. Netrukus portretas buvo multiplikuotas, ir greitai pasklido po visą pasaulį.
Didvyrio portretą naudojo ne tik garsių prekinių ženklų savininkai savo prekių reklamai, bet ir „naminės pramonės“ verslininkai, tiesiog „lipdydami“ A. Kordos nuotrauką ant savo suvenyrų kur reikia, ir kur nereikia. A. Korda – vienintelis autorių teisių turėtojas – tylėjo ir nereikalavo už tai jokio atlygio, bet tik iki 2000 metų. Fotografo kantrybė trūko, kai Anglijos degtinės „Smirnoff“ gamintojas surengė reklaminę kampaniją, eilinį kartą panaudodamas Kubos revoliucijos herojaus portretą. Teigdamas, kad Che Guevara degtinės negėrė, o alkoholio propaganda – blogis, A. Korda padavė reklamos agentūras į teismą ir bylą laimėjo – jo naudai buvo priteista 50 tūkst. dolerių. Kaip tikras kovotojas už teisybę ir Che pasekėjas, jis pervedė pinigus į Kubos sveikatos apsaugos sistemos tobulinimo sąskaitą. O tuo pačiu patvirtino savo teises į nuotrauką.
Nuo dabar tie, kas norėjo panaudoti Che portretą, turėjo mokėti po 300 dolerių ir, kas svarbiausia, derinti portreto „įkurdinimo“ klausimą. Gautą honorarą A. Korda pažadėjo atiduoti labdarai, bet nesuspėjo: 2001 metais jis mirė skurde. Autoriaus teisės atiteko jo dukrai, Kubos nacionalinio baleto baletmeisterei Dianai Dias Lopez. Jai taip par teko teistis. Pavyzdžiui, su asociacija „Reporteriai be sienų“, kuri iš koliažo technika sukurto kūrinio prispausdino plakatų, vaizduojančių Che su vėzdu. Užrašas ant plakato skelbė: „Sveiki atvykę į Kubą, didžiausią žurnalistų kalėjimą“. Diana Dias Lopez laimėjo 2000 eurų baudą, tačiau, pamačiusi, kad teismo sprendimas dėl plakatų sunaikinimo neįvykdytas, iškėlė naują bylą teisme, dabar jau reikalaudama 1,1 mln. eurų.
„BlackBerry“ ir maištas Didžiojoje Britanijoje
Didžiosios Britanijos valdžia buvo įsitikinusi, kad šių metų rugpjūtį pogromus surengė gatvių gaujos. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad nusikaltėlių tarp tų, kurie degino automobilius ir daužė vitrinas, viso labo tik 10 procentų. Likusieji – daugiausia, jaunuoliai iki 21 metų.
Daugumai jų pavyko susiorganizuoti ir pradėti maištą, naudojantis savo mobiliaisiais telefonais „BlackBerry“. Šios markės telefonai niekada neasocijavosi su jaunyste: neva jaunuolius domina tik „iPhone“ arba pigūs „žaisliukai“, o vyresnio amžiaus ir rimtesni žmonės, verslininkai – renkasi „BlackBerry“. Pasirodė, kad viskas atvirkščiai.
Kompanijai „Research In Motion“ (RIM) – išmaniųjų telefonų „BlackBerry“ gamintojai – toks įvykių posūkis tapo dideliu pliusu. „BlackBerry“ populiarumui tarp jaunų žmonių didelės įtakos turėjo, be abejo, galimybė naudoti „BlackBerry“ programėlę „BlackBerry Messenger“ (BBM). Jos veikimo principas slypi tame, kad vartotojas gali siųsti pranešimus, tačiau, priešingai nei SMS, nemokamai. Be to, per BBM patogu išsiųsti pranešimus dešimtims ar šimtams adresatų, kurie yra asmeninių kontaktų sąrašuose. Pagaliau siuntėjas, esant būtinybei, gali išsaugoti anonimiškumą. Kaip tik tuo ir pasinaudojo protestuojantis jaunimas.
Viena vertus, neigiama visos šios istorijos su Anglijos maištininkais pusė pakenkė kompanijos RIM įvaizdžiui. Kita vertus, negalima paneigti sėkmės: pirma, nė vienas iš marketingo tyrimų nebūtų davęs kompanijai tokio aiškaus savo auditorijos pjūvio. Antra, nemokama reklama, kai aplinkui tiek konkurentų, vargu ar pakenkė.
Riaušės šiaurės Londone (nuotr. SCANPIX)
Oranžinės revoliucijos simboliai
2004 metų gruodį „oranžinės“ revoliucijos metu Kijevo Maidane daugiatūkstantinė mitinguojančių minia entuziastingai dainavo: „Razom nas bahato, nas nie podolati“ («Разом нас багато, нас не подолати»). Žmonės susirinko sostinės centre, kad pareikštų nepasitenkinimą rinkimų rezultatais. Neoficialiu jų himnu tapo niekam nežinomos grupės „Grindžoly“ iš Ivano Frankovskio daina „Razom nas bahato“.
Vieno „hito“ dėka muzikantai išgarsėjo. Beveik iškart po „oranžinės“ revoliucijos kompanijos „Universal“ atstovybė su muzikantais pasirašė kontraktą ir išleido singlą „Razom nas bahato“ . O po pusmečio, 2005 metų pavasarį, „Grindžoly“ išvyko atstovauti Ukrainai „Eurovizijoje“. Deja, nepaisant to, kad dainą sudainavo angliškai, muzikantai konkurse užėmė tik vieną iš paskutiniųjų vietų. Beje, tai nesukliudė grupei dar po metų išleisti savo pirmąjį vertingą albumą „Chai būdie tak“.
Albumas atsirado ir Rusijoje – jį išleido šalies kompanija „M2BA/Music World“. Iki to laiko grupės pavadinimas pasikeitė į europiečio ausiai mielesnį – „GreenJolly“. Nepaisant pirmojo singlo sėkmės ir kontrakto su „Universal“, praėjus porai metų nuo protesto Maidane, grupė pasitraukė į šešėlį ir kažkuriuo metu nustojo koncertavusi. Grupės lyderis Romanas Kalinas teigė, kad nusivylė ukrainietiško protesto idėjomis, nors ir nesigaili dalyvavęs tuose įvykiuose. To betrūko, kad jis gailėtųsi. Juk Oranžinė revoliucija padarė jį įžymiu ir padėjo iš to gerai uždirbti.
Beje, iš revoliucijos simbolių uždirbo ne tik R. Kalinas. Buvusio prezidento Viktoro Juščenkos sūnus Andrejus Juščenka laiko veltui neleido ir įregistravo „oranžinės“ revoliucijos simbolius kaip intelektinę nuosavybę ir prekių ženklus (pavyzdžiui, „Taip! Juščenka“). Kažkam – revoliucijos romantika, kažkam – verslas.
Ukainiečių grupė „GreenJolly“ (nuotr. SCANPIX)
Našlė Clicquot ir Prancūzijos revoliucija
Daugeliui revoliucijos, maištai ir karai - blogiausia, kas gali atsitikti per gyvenimą. Bet tik jau ne prancūzei Kliko (Clicquot), kuri sugebėjo pasinaudoti 1812 metų karu, kad patiektų į Rusijos rinką savo įžymųjį šampanizuotą vyną „La veuve Clicquot“ („Našlė Clicquot“).
Legenda sako, kad mintis tiekti į Rusijos imperiją šampanizuotą vyną kilo per 1812 metų karą. Kartą į našlės Clicquot namą įsilaužė rusų kareiviai. Jie ketino išplėšti rūsius su brangaus vyno atsargomis, bet vyno rūsių šeimininkė netikėtai leido kareiviams užeiti į vidų, o paskui mielai pavaišino juos alkoholiniu gėrimu, nusprendusi, kad už tai jie dar suspės atsilyginti. Ir tikrai, garsas apie gėrimą pasklido toli už Prancūzijos, o karui pasibaigus Clicquot išsiuntė į Rusiją 20 tūkst. butelių gėrimo ir neblogai iš to uždirbo.
Šampanas „La veuve Clicquot“ (nuotr. SCANPIX)
Naujasis turizmo veidas
Revoliucijos Afrikoje ir Artimųjų Rytų šalyse sudavė skaudų smūgį pagrindinei šių šalių ekonomikos šakai – turizmui. Tačiau kai kurių šalių vadovai žengė gudrų žingsnį – nusprendė panaudoti politinius protestus ir maištus savo naudai.
Sėkmingiausiai savo šalyse įvykusias revoliucijas ėmė naudoti Tunisas ir Egiptas. Iškart po to, kai neramumai baigėsi, šios šalys pradėjo dideles reklamines kampanijas Europoje. Lozungai skelbė: „Sveiki atvykę į taikios revoliucijos šalį“, „Revoliucija – evoliucija“.
Jau dabar Egipto turizmo agentūros siūlo turistams ne tik ekskursijas prie piramidžių, bet ir kviečia pasivaikščioti po atmintinas revoliucijos vietas. Viena iš ekskursijų vadinasi „Tachriras – aikštė, kuri sudrebino pasaulį“. Penkių žmonių kompanijai tokia ekskursija atsieina 85 dolerius, įskaitant gido paslaugas ir kelionę tiesiai į pagrindinę aikštę iš vieno iš Kairo viešbučių.
Tiems, kurie nori pasinerti giliau į revoliucijos istoriją, numatytos ir septynių dienų kelionės uždaru maršrutu „Neužbaigta revoliucija“. Organizatoriai tvirtina, kad šiuo atveju apie H. Mubarako režimo žlugimą pasakos ne šiaip sau gidai, o tiesioginiai įvykių liudininkai. Ir dar jie paaiškins, kaip būtent jiems pavyko susitelkti bendriems veiksmams.
Turizmo agentūra žada: „Tai bus nepamirštama kelionė, kuri nušvies vieną iš dramatiškiausių pastarojo dešimtmečio įvykių“. Jos kaina – 2600 svarų sterlingų, tiesa, su sąlyga, kad skrisite iš Didžiosios Britanijos.
