„Forbes“ publikuoja knygos „Operacija „Vieningoji Rusija““ skyrių, kuriame aprašyta, kaip kūrybinę gyslelę turintis berniukas, išaugęs be tėvo, tapo kiečiausiu politikos reguliatoriumi šalyje.
Knygoje „Operacija „Vieningoji Rusija“ „Forbes“ apžvalgininkas Ilja Žeguliovas ir laikraščio „Vedomosti“ korespondentė Liudmila Romanova pasakoja apie tai, kaip nedidelis laikinas projektas prieš rinkimus virto valdžios grobimo korporacija ir atrama liūdnai pagarsėjusiai „vertikalei“. Forbes.ru publikuoja skyrių apie projekto autorių ir ideologą – Vladislavą Surkovą.
Tūžmingas manipuliatorius, sunaikinęs demokratiją ir pilietinę visuomenę šalyje? Ar genialus technologas, iš kurio praktikos žmonės dar parašys vadovėlių? Paskalos padarė gana uždarą, linkusį į poeziją ir meną žmogų kažkokiu monstru. Tačiau kas ką bekalbėtų, būtent Vladislavas Surkovas – tokios „Vieningosios Rusijos“, kuri egzistuoja nuo 2003 metų iki šių dienų, autorius ir kūrėjas. V. Surkovas atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje ir pasistengė maksimaliai panaudoti savo įtaką. Vladimiras Putinas retai kam patiki svarbiausius postus, jeigu tai ne draugas ir ne Peterburgo laikų bendradarbis.
V. Surkovas – vos ne vienintelis žmogus, kurio rankose yra šalies vidaus politika, be to, jis yra senosios komandos, suburtos dar paskutiniaisiais Boriso Jelcino valdymo metais, atstovas. Jis ne šiaip sau įsigudrino išsilaikyti valdžioje: „Vieningosios Rusijos“ reitingas, rinkimų rezultatai tiesiogiai priklauso nuo V. Surkovo kaip vadybininko darbo. Partijos „Vieningoji Rusija“ tikrasis lyderis, kurio iki šiol prisibijo visa jos vadovybė, niekada nepretendavo į pirmojo žmogaus vaidmenį ir žinojo, kas yra jo viršininkas. Kaip kūrybinę gyslelę turintis berniukas, išaugęs be tėvo, tapo kiečiausiu politiniu reguliatoriumi šalyje?
Dudajevas virto Surkovu
Čečėnai iš Duba Jurto kaimo prisimena šiltą kalniečių šeimą, kurioje gimė Aslambekas Dudajevas. Jo motina Zoja Surkova, atvažiavusi iš Lipecko pagal paskyrimą, dirbo literatūros mokytoja, tėvas Andarbekas Dudajevas – pradinių klasių mokytoju. Kai Aslambekui sukako penkeri metai, Dudajevai persikėlė į Grozną. Tėvas išvažiavo mokytis į tuometinio Leningrado karo mokyklą, bet iš ten taip ir negrįžo. Giminės iš vyro pusės matė, kaip pergyvena berniuko motina, ir pagaliau leido jai elgtis taip kaip nori. Zoja nusprendė grįžti į Lipecką. Pagal kalniečių papročius, jeigu žmona palieka šeimą, vaikas lieka šeimoje. Bet čia Andarbeko tėvai marčiai padarė išimtį, ji išvažiavo į Lipecko sritį, davė vaikui savo pavardę ir naują vardą.
Tėvo nuo to laiko V. Surkovas daugiau nebematė. Jo požiūris į savo kilmę keistokas: praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje jis kai kada girdavosi, jog yra Dudajevų šeimos atstovas ir tuo pagrindu netgi buvo išprovokavęs tam tikrų konfliktų. Bet perėjęs dirbti prezidento administracijoje ėmė drovėtis savo čečėniškos kilmės.
Kažkas siejo net rusiško „Newsweek“ uždarymą su senu V. Surkovo įsižeidimu, kai šis žurnalas papasakojo apie Kremliaus ideologo šeiminę kilmę. 2005 metais žurnalas išsiaiškino, kad jo tėvas Andarbekas Danilbekovičius Dudajevas yra čečėnų tautybės ir kad V. Surkovas ėmėsi priemonių, kad nuslėptų savo šeimos kilmę.
„V. Surkovas labai supyko, kada mes paskelbėme šią istoriją iš Čečėnijos kartu su jo čečėniškos šeimos fotografijomis, – pasakojo tuometinis žurnalo vyriausiasis redaktorius Leonidas Parfionovas, duodamas interviu amerikietiškam „Newsweek“. – Man teko jam paaiškinti, kad jam nebūtų pavykę nuslėpti savo kilmės“.
Neformalas
Gyvenimas be tėvo ir mama, kurianti eilėraščius, turėjo įtakos V. Surkovo kūrybingos asmenybės formavimuisi. Mokykloje visi labai nustebo, kai jis nusprendė stoti į Maskvos plieno ir lydinių institutą. Bet V. Surkovas pareiškė: būtina įgyti konkrečią specialybę, kad galėtų padėti mamai ir šeimai. Geriau jis būtų paklausęs mokytojų. Metalurgija jis užsiiminėjo nepilnus dvejus metus. Studentą, propagavusį hipišką gyvenimo būdą, buvo pasiūlyta pašalinti iš instituto. Bet jis išėjo pats. Atitarnavęs armijoje V. Surkovas įsitaisė mokytis visų „neformalų“ Alma mater – Maskvos kultūros institute. Tiesa, ir šį institutą jis paliko po metų. Anot vienos versijos, iš studentų sąrašų jį išbraukė už muštynes, anot kitos – dėl šeimyninių reikalų.
Tapo M. Chodorkovskio asmens sargybiniu
Dvejus metus jis dykinėjo. Jauno „neformalo“ karjerą išgelbėjo sportas: drauge su buvusiu bendrakursiu Aleksandru Kosjanenko jis lankė karatė užsiėmimus pas trenerį Tadeušą Kasjanovą. Pas tą patį trenerį užsiiminėjo ir 24 metų Michailas Chodorkovskis, tuo metu vadovavęs Jaunimo iniciatyvos fondo tarpžinybinių mokslinių techninių programų centrui prie Visasąjunginės lenininės komunistinės jaunimo sąjungos (VLKJS) Frunzės rajono komiteto. Prisidengdamas Jaunimo mokslinės ir techninės kūrybos centru (JMTKC) M. Chodorkovskis importavo džinsus, pardavinėjo kompiuterius ir alkoholinius gėrimus, bet daugiausiai pelno jis gaudavo iš lėšų išgryninimo.
Valstybinės įmonės negalėjo mokėti grynaisiais pinigais kviestiniams darbuotojams, ir M. Chodorkovskis sugalvojo schemą, pagal kurią įmonės savo užsakymus pateikdavo per JMTKC, mokėdamos jiems nemažus komisinius. Būtent tada M. Chodorkovskis užsidirbo savo pirmuosius didelius pinigus – 160 tūkst. rublių, kuriuos jis gavo iš SSRS Mokslų akademijos Aukštų temperatūrų instituto už savo specialų kūrinį. M. Chodorkovskis dar buvo nepakankamai „stambus“, kad galėtų turėti saugos tarnybą, suformuotą iš tikrų jėgos žinybų atstovų, bet jau pakankamai reikšmingas personažas, kad imtų į nesaugius susitikimus asmens sargybinius.
M. Chodorkovskio santykiai su valdžia buvo puikūs. Bet kasdieniniame gyvenime buvo svarbi ir „apsauga nuo kvailių“. Kai M. Chodorkovskis paklausė savo trenerio, ar šis negalėtų jam rekomenduoti gerų vyrukų, karatistas pasiūlė V. Surkovą ir A. Kosjanenko. Naujasis juodų kaip degutas plaukų ir įžūlaus žvilgsnio apsaugininkas darė gana savotišką įspūdį.
„Jis tiesiog neatitiko asmens sargybinio lygio. Iškart matėsi – žmogus galvojantis ir kūrybingas, – pasakoja M. Chodorkovskio partneris Leonidas Nevzlinas. – Ir pakankamai išsivystęs humanitariniu atžvilgiu“.
Nuoširdžai dirbo ir „nuo dūšios“ linksminosi
M. Chodorkovskis mėgo eksperimentuoti su jaunimu ir auginti juose slypinčius telentus. Ir jeigu jis iš karto pastebėjo, kad A. Kosjanenko gali būti geras prekeivis ir pradėjo „kalti“ iš jo prekybininką (vėliau šis sukūrė prekybos tinklą „Perekriostok“ ir tapo valdybos pirmininku), tai V. Surkovo asmenyje matė „piaro“ specialistą. Dėl to V. Surkovas apsaugininku išdirbo ne daugiau kaip pusmetį ir ėmė vadovauti iš pradžių JMTKC, o vėliau ir „Menatep“ banko reklamos skyriui.
Prieš viršininkus V. Surkovas atrodė „drovus inteligentiškas vaikinas, kuris jaudinosi ir raudonavo“. Bet po darbo jis atsipalaiduodavo. Mėgo Melpomenę, nuolat išgėrinėjo su aktoriais ir muzikantais, gyveno naktinį gyvenimą. Į darbą keldavosi sunkiai ir dažnai ten pasirodydavo apie pirmą ar antrą valandą. V. Surkovas jau tada mėgo rengtis naujutėlaičiais drabužiais ir į darbą visada ateidavo vilkėdamas kostiumą. „Jis buvo labai susikaupęs, kai dirbdavo, bet buvo ir pasekmių. Tai pakliūdavo į miliciją, tai kokias nors muštynes sukeldavo“. Kaip pasakoja L. Nevzlinas, V. Surkovas tų laikų požiūriu buvo „tikras hipsteris“. Bet jam daug kas buvo atleidžiama už jo kūrybingumą ir sugebėjimą pramušti sienas.
Kartą V. Surkovas, pamatęs televizijos žinių laidos „Vremia“ („Laikas“) užsklandoje rašomąsias mašinėles gaminusios Italijos kompanijos„Olivetti“ logotipą, užsidegė idėja, kad vietoje šio logotipo būtų „Menatep“ banko logo. Norint, kad firmos logotipas atsirastų Sovietų Sąjungos pagrindinės žinių programos užsklandoje, tais laikais reikėjo gauti sutikimą Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete. V. Surkovui tuomet pavyko prisibelsti iki paties SSKP CK sekretoriaus Jegoro Ligačiovo, ir jis „pramušė“ logotipo pasirodymą išsvajotoje vietoje. Jo idėja buvo ir nudažyti troleibusus firminėmis „Menatep“ spalvomis. Jau netrukus troleibusai tapo ir visų kitų reklamos „vežiotojais“. Pirmasis reklamos davėjas buvo V. Surkovas. Ir tai davė rezultatų: pirmoji vieša akcijų pardavimo gyventojams kampanija pasisekė puikiai. „Svarbu buvo ne tiek dėl pinigų, kiek dėl politinių sumetimų, kad paklausa viršytų pasiūlą. Tai buvo būtent „piaro“ srities užduotis. Ir jis šią užduotį įvykdė“.
Tapo lobistu
Lygiagrečiai V. Surkovas savarankiškai mokėsi: daug skaitė verstinės literatūros apie verslą, reklamą ir viešuosius ryšius. Vos per septynerius metus, neturėdamas jokio bazinio išsilavinimo, pakilo iki „Rosprom“ viceprezidento. Jei pirmajame etape V. Surkovas užsiiminėjo kūryba ir reklama, tai 1996 metais jis jau buvo pagrindinis „Menatep“ lobistas. Jis visuomet norėjo uždirbinėti pinigus, o darbas viešųjų ryšių srityje – tai greičiau menas juos išleisti. Tikėtis pelno dalies čia sunku. Todėl jis perėjo į banko interesų ir jo projektų „pramušimo“ sritį. Jis atvesdavo vertingų klientų, įdomių paskolos gavėjų, buvo atsakingas už priėjimą prie valstybinių institucijų sąskaitų. „ Aš visuomet stengiausi būti, jeigu taip galima pasakyti, „kiemo tiekėju“ ir stūmiau komercines struktūras, kuriose dirbau, – pasakojo V. Surkovas. – Žinoma, teko susidurti ne tik su valdininkais, bet ir su politikais – su Dūma, o kažkada ir su Aukščiausiaja Taryba, gubernatoriais: ekonominių klausimų sprendimas priklausė nuo jų pozicijos“.
Kaip pasakojo V. Surkovas, M. Chodorkovskis tapo pirmuoju stambiu verslininku, ėmusiu galvoti apie įtakos darymą įstatymų leidėjams. V. Surkovas puikiai rasdavo bendrą kalbą su opozicija, pažinojo ir Genadijų Ziuganovą, ir Aleksandrą Masliakovą, su kuriais derino įvairių pataisų priėmimo ar atmetimo klausimus, naudojosi jais kaip tarpininkais ryšiui su gubernatoriais užmegzti. Todėl, kai jis stojo į politinės karjeros kelią, sistemos opozicija jam buvo kaip atversta knyga.
Ultimatumas M. Chodorkovskiui
Pajutęs savo galią V. Surkovas panoro tapti „Menatep“ bendrasavininkiu. Jis iškėlė M. Chodorkovskiui ultimatumą: arba aš tampu partneriu, arba išeinu. M. Chodorkovskis pasirinko „skyrybas“. Tuo pačiu metu iš „Menatep“ į „Sberbank“ išėjo viena svarbiausių bendradarbių – Ala Alioškina. V. Surkovą ji panoro pasiimti kartu , tačiau, kaip pasakoja L. Nevzlinas, jam pavyko tam sukliudyti. Būsimasis šalies viešųjų ryšių technologas pradėjo blaškytis, perėjo pas konkurentus į „Alfa-bank“ ir tuo pačiu metu sulaukė pasiūlymo iš Boriso Berezovskio tapti ORT direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už ryšius su valstybinėmis struktūromis.
„Aš tada nesutikau, nes jau buvau įsipareigojęs „Alfa-group“, – pasakojo V. Surkovas. Jis taip ir padarė: palaukė lygiai metus ir išėjo į naują darbą – dabar jam reikėjo dirbti ne su žurnalistais, bet su Kremliumi.
„Atvirai kalbant, su spauda tam tikru momentu man dirbti atsibodo, nes tai labai specifinė publika, tokia nervinga publika. Palaipsniui nuo darbo su ketvirtąja valdžia aš perėjau dirbti su valdžia.“
Reikalų su valdžia jis turėjo dar dirbdamas su M. Chodorkovskiu. Bet būtent televizijoje jis suprato jos galią žmonių protui. „Televizija daro tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams, politikai... Dabar mano vieta labiau ten, o ne naftos ar bankinėje kompanijoje“, – tuomet prisipažino V. Surkovas. Būtent ten būsimasis vyriausiasis politikos technologas pajuto manipuliavimo visuomenės sąmone skonį.
„Vienigosios Rusijos“ krikštatėvis
Imlųjį V. Surkovą labai greitai pastebėjo Aleksandras Vološinas. Nors B. Berezovskis ir rekomendavo savo globotinį Kremliui, jis negalėjo primesti administracijos vadovui savo asmeninio pagalbininko. Tačiau A. Vološinas pats pastebėjo V. Surkovą. Protingajam lobistui numatė dirvą, kurioje tas jau turėjo įdirbį – Dūmą. Partijos „Vienybė“ gimime V. Surkovas nedalyvavo. Jis tyliai po trupinėlį rinko vienmandatininkus į provalstybinę grupę „Liaudies deputatas“. Ten susirinko daugiau kaip 40 žmonių, tačiau į kitą Dūmą iš jų pateko tik du. Teko viską pradėti iš naujo. Būtent V. Surkovas dėjo visas pastangas, kad toliau nebūtų vystoma „Vienybė“, bet „susiurbta“ partija „Tėvynė – visa Rusija“(TVR)
Viskas prasidėjo nuo to momento, kai A. Vološinas pasiguodė V. Surkovui, kad Jurijus Lužkovas nustojo šią partiją remti pinigais. Pamėtėdamas A. Vološinui pinigų, V. Surkovas prižiūrėjo, kad deputatai balsuotų antrindami „Vienybei“. Tačiau kaip reikėjo balsuoti už J. Lužkovui svarbų įstatymo projektą, TVR vis tiek balsavo prieš jį. Skilimą tarp „Vienybės“ ir TVR pats V. Surkovas pavadino istorine klaida.
Būtent „Vieningąją Rusiją“, o ne „Vienybę“ Surkovas laiko savo kūdikiu. Skyręs daug jėgų tam, kad pakeistų „Vienybės“ lyderį Aleksandrą Bezpalovą, V. Surkovas paskleidė idėją apie tai, kad „Vienigajai Rusijai“ vadovaus V. Putinas, o jis pats taps jos tarybos sekretoriumi. Tačiau A. Vološinas su V. Putinu paruošė kitą kombinaciją. Tuomet A. Vološinui kur kas buvo naudingiau turėti A. Surkovą šalia. Todėl V. Surkovas taip ir liko amžinuoju partijos „paslaptinguoju išorės vadovu“. Tačiau, nepaisant to, kad jis netapo netgi oficialiuoju partijos lyderiu, visi pripažino jį, kaip partijos įkūrėją. Tik 2001 metais Surkovas užleido pozicijas. Jis pavargo nuo „Vieningosios Rusijos“ ir vis daugiau reikalų permesdavo štabui. A. Vološinas perėmė vėliavnešio pareigas iš V. Surkovo.
Tačiau V. Surkovas protingas: jis savo elgesiu nedemonstruoja didžiųjų ambicijų. Jis sugeba būti kukliu, bendraudamas su vadovybe ir „kietu“ – su pavaldiniais. Jam sudėtingiausia su visais būti lygiu.
Ar kurdamas korporaciją „Vieningoji Rusija“ jis norėjo sugriauti demokratiją ir palaidoti šalies pilietinę visuomenę? Ar V. Surkovas laikosi kokių nors moralinių principų? Apie tai atvirai ir sąžiningai gali kalbėti tik tie, kurie negyvena Rusijoje. V. Surkovas nėra žmogus, kuris nesilaiko principų, jis tiesiog pritaiko savo principus konkrečiai užduočiai.
„Jis – ne idiotas ir supranta, kad jie sunaikino demokratiją, pradėdami nuo gubernatorių rinkimų panaikinimo projekto, supranta, kad panaikino žodžio laisvę. Jis pažįsta JAV ir supranta, kokią naudą teikia demokratija. Jis tiesiog galvoja, kad kur kas teisingesnis kelias Rusijai – valdomos demokratijos kelias“, – kalba jo buvęs kolega L. Nevzlinas. Jo žodžiais, V. Surkovas neturi pamatinių žmogiškųjų įsitikinimų. „Kažko trūksta, kad jis suprastų, kad yra dalykai, kurių daryti negalima.“
Jeigu V. Surkovas turėtų idėjinį vadą su moraliniais principais, jis galėtų elgtis priešingai. Tačiau susiformavusi korporatyvinė vadovybė lėmė, kad V. Surkovas vienu metu tapo ir ideologu, ir praktiku. Tai jį ir pražudė.
Paskutiniuoju metu dešinioji administracijos vadovo ranka vėl tapo viešu žmogumi: jis lanko parodas, klubus, netgi publikuoja straipsnius apie meną. Nuo „didžiojo kombinatoriaus“ ilgesio jį vėl gelbsti Melpomenė.
