Gyventojų pageidavimu, kaip atnaujinti blankų blokinį Alytaus daugiabutį, dalijasi dailiausio pastato Vilties gatvėje butų savininkų bendrijos valdybos pirmininkė Meilutė Lukoševičienė.
„Švaistyti gyventojų lėšas būtų nepadoru“
Tapusi daugiabučio namo butų savininkų bendrijos pirmininke M.Lukoševičienė aktyviai lankė visus Alytuje vykusius susirinkimus ir seminarus, kuriuose kalbos sukdavosi apie daugiabučių namų modernizavimą, jų valdymą, priežiūrą, atnaujinimą. Viename seminare, kuriame dalyvavo ir bankininkai, ji pasidomėjo, kiek reikėtų bankui sumokėti palūkanų, paėmus 800 tūkst. litų kreditą. Išgirstas atsakymas, kad apie 100 tūkst. litų, naują daugiabučio vadovę vertė susimąstyti.
„Vis svarsčiau, kiek darbų galima atlikti už tuos pinigus. Mūsų name daug garbaus amžiaus žmonių, yra jaunų, mokyklinio amžiaus vaikus auginančiųjų, visiems brangus kiekvienas litas. Švaistyti juos būtų tiesiog nepadoru. Susiėjome valdybos nariai, diskutavome, kelis kartus su gyventojais apsitarėme, kad daugiabutį renovuosime ir gražinsime savo lėšomis. Nešildymo sezono metu trejus metus jau kaupėme papildomas lėšas, rinkome po litą už kvadratinį metrą, nusprendėme rinkti po du litus. Darbus turintieji bendrijai skyrė du procentus pajamų mokesčio, per metus susidaro 400–500 litų. Beveik tris tūkstančius litų per metus bendrijai grąžina šilumos, vandens ir elektros tiekėjai už lėšų surinkimą, nes bendrija gauna centralizuotas sąskaitas. Kas mėnesį į bendrijos sąskaitą subyra 500 litų kaupimo lėšų – 20 centų už kvadratą“, – su lėšų rinkimo tvarka supažindina valdybos pirmininkė.
Pradėjo nuo nuogrindos
Pirmiausia buvo nutarta įrengti nuogrindą apie visą pastatą. Ji buvo būtina, nors kai kam iš pirmo žvilgsnio atrodė nereikalinga. Meilutės teigimu, Vilties gatvės 18 namo pamatai stovėjo žemiau šaligatvio. Lietaus vanduo ir nuo jo, ir nuo stogų plovė pamatus, lietingesnėmis vasaromis balos neišdžiūdavo, sėmė rūsius. Įrengus nuogrindą, vandens nutekėjimą iki lietaus kanalizacijos šulinių, net ir liūtys nebaisios, išdžiūvo rūsiai. Pirmininkės skaičiavimu, šis darbas keturių laiptinių namui kainavo 12,5 tūkst. litų. „Kiti namai pasidarė šiuos darbus ir už mažesnę pinigų sumą, 8–10 tūkstančių litų, bet mums reikėjo tvirtesnės nuogrindos, įleidžiant giliau į žemę, kad laikui bėgant ji nuo pastato nenuvažiuotų, – pastebi Meilutė.
Antras darbas, kurio ėmėsi aktyvi valdyba, buvo laiptinės ir rūsio langai. Dėl juose atsivėrusių kiaurymių šalo vamzdynai ir pirmų aukštų gyventojai. Laiptinėse grąžinus radiatorius, šilčiau tapo už sienos esančių vonios kambarių ir tualetų patalpose. Pašnekovės pastebėjimu, šie darbai pirmų aukštų butuose temperatūrą pakėlė net 2–3 laipsniais. Jie kainavo 25 tūkst. litų. Moteris tikina, kad rinkosi brangesnius trijų dalių langus, jog per varstomą vidurį lengviau būtų juos išvalyti, kad apmusiję nebūtų. Rūsio langeliai taip pat pakeisti varstomais, kad vėdinti būtų galima, nepelytų sienos. „Stengėmės dėl žmonių, kad jiems būtų patogu, naudinga, ilgiau tarnautų“, – sako Meilutė.
Per keturiasdešimt metų bendrai naudojamose patalpose nuolat pačių gyventojų remontuojami, apsukti apie vamzdynus elektros laidai ne tik nekaip atrodė, bet ir buvo pavojingi. Laiptinėse ir rūsiuose atnaujinus elektros instaliaciją, įrengus judesio daviklius, mokestis už elektrą pastebimai sumažėjo nuo žiemos mėnesiais mokėtų 8 litų iki vieno, o vasaromis – nuo 2–3 litų iki 50–60 centų.
Pasak pirmininkės, elektros energijos ūkis atnaujintas prieš pusantrų metų, o pakeisti per tą laiką prireikė tik dvi lemputes, esant netvarkingai instaliacijai vos spėdavo jas sukti. Dabar visuose gyventojų sandėliukuose yra elektra, ne tik patogu, bet ir estetinis vaizdas radosi. Šiems darbams atseikėta 13 tūkst. litų.
Sakoma, kad iš ketaus pagaminti kanalizacijos vamzdžiai – ilgaamžiai. Meilutės teigimu, toli gražu tai nėra tiesa. Jie taip pat trūksta, aižėja, pro atsiradusius nesandarumus butų koridoriuose sklido kanalizacijos kvapas. Bendrija už 10 tūkst. litų naujais pakeitė 12 stovų, pasak pirmininkės, dabar ilgai dėl jų patvarumo bus ramu.
Pasirinko aukštalipių paslaugą
Butuose, ypač galiniuose, pelijo sienos, jautėsi drėgmės kvapas. Žmonės skundėsi, kad atsisukus vėjui per kiauras sienos siūles jautė pūtimą į kojas. Kas galėjo, ieškojo specialistų siūlėms užlopyti. Meilutei ir kitiems valdybos nariams buvo į atmintį įstrigę, o ir patys keisdami kanalizacijos vamzdynus pastebėjo, kad metalas, tai yra armatūra, bloke turi būti sausa, kvėpuoti. Apvilkta storu šiltinamosios medžiagos sluoksniu ji greičiau pradeda irti. Mūriniams namams tokių problemų nėra, jiems tinka visoks šiltinimas.
„Mūsų namas blokinis, tad įprasto šiltinimo būdo dėl šios priežasties ir brangumo atsisakėme. Be to, statybų specialistai mums buvo paaiškinę, kad blokinių namų sienos Alytuje yra storos, jose įdėta šiltinimo medžiagų ir nebūtina jų apvilkti, dar labiau storinti. Alytaus statybininkai namus statė ne dešimčiai metų, žinojo, kad ir patys juose gyvens, tad tai atliko sąžiningai. Tik siūlės po keturių dešimtmečių prašėsi remonto. Vienas namo gyventojas atsitiktinai perskaitė apie aukštalipių firmą ir jų teikiamas siūlių bei sienų hermetizavimo paslaugas. Sandariklis (hermetikas) – atsparus šalčiui ir karščiui, jis tarsi guma apvelka namus. Šiandien galime tik pasidžiaugti jais ir atliktais darbais bei sutaupytais pinigais. Paaiškinsiu kodėl. Nereikėjo pastolių, kurių nuoma nėra pigi, specialistai sienomis laipiojo virvėmis. Mūsų pasamdyta firma dar nebuvo PVM mokėtoja, todėl sutaupėme 21 procentą nuo atliktų darbų vertės. Darbus aukštalipiai atliko beveik per du mėnesius, lietus neleido to padaryti greičiau. Džiaugiamės kokybiškai hermetizuotomis siūlėmis, blokų sujungimuose įmontuotais alsuokliais, pro kuriuos išvarva drėgmė ir neleidžia armatūrai rūdyti, pailgina pastato amžių“, – teigia M.Lukoševičienė.
Ji sako, kad po tokio daugiabučių atnaujinimo drėgmė butuose gali jaustis kurį laiką, bet vėliau būna sausa, o kartu ir šilta. Gyventojai pajuto apsaugos galią, aukštalipiai savo darbui skyrė penkerių metų garantiją. Siūlių hermetizavimas kainavo 18 tūkst., sienų padengimas hermetiku – 35 tūkst. litų.
Nauju apdaru apvilktą namą gadino kiauri, nutrupėję balkonai. Per jų sienas šaltis veržėsi į kaimynų butus. Juos bendrija užsandarino ir uždengė naujomis skardos kepurėlėmis. Estetinis vaizdas – tiesiog puikus, o balkonai tapo sausi. Balkonų restauravimas atsiėjo 16 tūkst. litų.
„Valdyba dėjo daug pastangų, kad gyventojai pasikeistų langus ir balkonų stiklus. Valdybos sprendimu, stokojantiesiems pinigėlių jų keliems mėnesiams skolinome iš bendrijos biudžete sukauptų lėšų. Šeši butai tokiu būdu pasikeitė 10 langų, šešiolikai butų paskolinome pinigų balkonų įstiklinimui. Visiems tapo šilčiau ir gražiau“, – dėsto valdybos pirmininkė, ir pati gyvenanti šiame daugiabutyje. Smulkių darbelių, tokių kaip ventiliacijos angų sutvarkymas, automobilių statymo vietų įrengimas, ji jau nebeskaičiuoja.
Bendrija rengiasi keisti šalto ir karšto vandens vamzdynus, nes ypač įleistieji į betoną yra pažeisti korozijos. Planuojama apšiltinti rūsio lubas, kad ir pirmųjų aukštų gyventojams būtų šiltesnės grindys. Mąstoma ir apie stogo apšiltinimą. Visi darbai pradedami tik gerai apmąsčius ir daugumai gyventojų nutarus.
M.Lukoševičienė ir jos vadovaujama daugiabučio namo valdyba įrodė, kad įmanoma daug padaryti ir už mažesnę pinigų sumą, o padarius nėra gėda pasiimti ir kuklų, tik simbolinį pirmininkės atlyginimą. Ji pati teigia, kad rūpinasi gyventojų gerove daugiau iš idėjos, iš meilės jiems.
Nesidrovi paimti kastuvą
Moteris nesidrovi paimti į rankas kastuvą ar šluotą ir sugrėbti lapus bei nukasti sniegą ne tik namo valdose. Tikina, geriau jaučiasi fiziškai padirbėjusi. Ir akiai maloniau matyti gražią aplinką. Kartais ji nustebina pro šalį einančias močiutes, kurios ją dirbančią užkalbina, pasiguodžia, kad prie jų namų sniego niekas nenukasa. Išgirdusios, kad ji – ne valytoja, o valdybos pirmininkė, šios tik gūžteli pečiais.
„Manau, kad kiekvienas turi suvokti, jog reikia tvarkytis patiems, o ne sėdėti ir laukti, kol namas subyrės. Kaip sako mano vyras Justinas, jei žmogaus rankos yra vietoje išaugusios, jis turi viską mokėti. Stengiuosi burti bendriją gerumui, kad jos nariai nepamirštų kaimynystėje gyvenančių senukų. Stengiuosi, kad gražėtų ir namo aplinka: pernai ją apsodinome iš savivaldybės gautais dekoratyviniais krūmais, šiemet taip pat esame užsisakę sodinukų. Iškasant keturiasdešimt metų senumo gyvatvores teko išgirsti ir jas sodinusiųjų pageidavimą palikti. Pavyko įtikinti, kad geresnis jausmas esti, kai žiūri į sveiką, gražų augalą, o ne į seną, apšepusį. Ir vaikai gražioje aplinkoje geresni auga. Man net džiaugsmo ašaros byra, kai vaikai prašosi patalkinti. Viliuosi, kad mūsų gyventojų pavyzdžiu paseks ir kiti namai“, – viltingai pasakoja Meilutė.
Baigiantis praėjusiems metams, pačių gyventojų šalia šilumos mazgo įsirengtame posėdžių kambarėlyje vyko valdybos ataskaitinis susirinkimas. Pirmininkė surengė namo gyventojų rankdarbių parodėlę, jos šventinį sveikinimą palydėjo namo gyventojo Vytauto Petrausko lūpinės armonikėlės melodija, tai šio gyventojo atlygis Meilutei už išvalytus jo bute langus. Vaišinantis šampanu gitara skambino ir vyras Justinas. Senosios namo gyventojos išeidamos namo Meilutę net bučiavo. Ar galima dar nuoširdžiau parodyti namo bendruomenės vieningumą?
Pabaigoje M.Lukoševičienės paklausiau, ar labai kankina šoktelėjusi šildymo kaina. „Kiek domėjausi, panašių namų butų savininkai moka mažiausiai penkiasdešimt litų daugiau. O mes, mokėdami mažiau, gyvename šiltai, butuose 21–23 laipsniai šilumos, tik viename šiluma tepasiekia 18 laipsnių. Aiškinamės to priežastis, numanom, kokios jos, tikimės, pavyks pašalinti“, – patikino pirmininkė.
Aldona KUDZIENĖ
