1948 metais vienas prekybos centro direktorius kreipėsi į Drekselio technologijų universitetą Filadelfijoje, turėdamas aiškų prašymą: jam reikėjo technologijos, kuri suteiktų informaciją apie jo parduodamus produktus, pasakoja „Businessweek“.
Du universitetą bebaigiantys studentai – Bernardas Silveris ir N. Josephas Woodlandas ėmėsi tokio prekybininko iššūkio. N. J. Woodlandą idėja greitai apsėdo, jis paliko mokyklą, kad galėtų susikaupti vien šiam darbui. Kol tą žiemą, jis sėdėjo Majamio paplūdimyje, braižydamas smėlį pirštais, į galvą atėjo mintis: skirtingo pločio linijų, kurios veiktų kaip pratęsti Morzės kodo taškai ir brūkšniai, serija. Trumpiau tariant, taip ir „gimė“ brūkšninis kodas, vienas iš reikšmingiausių technologinių „stebuklų“.
N. J. Woodlandas mirė šį gruodį, bet jo išradimas toks sėkmingas, kad beveik nematomas, tačiau yra visur – ant sausų dribsnių dėžučių, sriubos skardinių, žurnalų ir knygų, visos prekės turi universaliuosius produkto kodus (UPC, angl. Universal Product Code). Ir nesvarbu, ką pirktumėte prekybos centre, jūsų prekė bus paženklinta brūkšniniu kodu. Tokios kompanijos kaip „Amazon.com“ naudoja kartotinius brūkšninius kodus savo įrašų pakuotėms.
Brūkšninis kodas atsirado kaip viena galimybė iš daugelio, tačiau dėl ko būtent ji užkariavo pasaulį? Kaip ir kiti sėkmingai naudojami produktai, brūkšninis kodas turėjo 3 sudėtines dalis – visos kartu jos yra pačios svarbiausios, tačiau nepakankamai, jei skaičiuotume kiekvieną atskirai.
Paprastumas ir patikimumas nurungia įsisenėjusius įpročius. Iki pat vėlyvo 7–ojo dešimtmečio kiekvienas pardavėjas visose JAV parduotuvėse spaudinėjo skaičiukus kasos aparato klaviatūroje. Nors tokioje operacijoje pasitaikydavo begalė klaidų, vis dėlto tai buvo vienintelis būdas mažmeninei prekybai veikti. Žinoma, kad tik kur kas paprastesnė technologija su nenuginčijama nauda galėjo įveikti tokį inertišką įprotį.
Standartus turi nustatyti valdymo organas. Jei kiekvienas prekybos centras ir bulvių traškučių gamintojas pasirinktų nuosavą produkto informacijos technologiją, neišvengtumėme chaoso. Todėl mažmenininkų ir gamintojų konsorciumas, kartu pasirinko UPC, IBM brūkšninio kodo sistemą, kurią tobulinti padėjo N. J. Woodlandas, dirbęs IBM kompanijoje.
Ekstravagantiškos, stebinančios ir dažniausiai brangios pastangos užkariauti rinką. Klasikinis pavyzdys – „Fresno Drop“ akcija 1958–aisiais. Tuomet tik turtingieji turėjo kreditines mokėjimo korteles. Publicistas Joe Nocera savo knygoje (angl. A Piece of the Action: How the Middle Class Joined the Money Class) pasakoja, kaip Amerikos Banko (BAC) valdytojas suprato, kad yra vienintelis būdas, galintis priversti žmones nustoti atsiskaityti grynaisiais ir naudotis kreditinėmis kortelėmis – visi žmonės turi žinoti tai, ką žino jis. Taigi, jis išsiuntė 60 tūkst. kreditinių mokėjimo kortelių į visus namus Fresno mieste. Toks žingsnis padėjo.
UPC rinką užkariavo kartu su „Wal-Mart“ parduotuvių plėtra: kurdamas savo legendinę platinimo sistemą, tinklas naudojo brūkšninius kodus.
Yra dar ir ketvirtas neskausmingas ingredientas: atvirumas, prieinamumas. Galimybė kiekvienam susikurti norimą technologijos versiją gali pagreitinti vartotojų priėmimą. Billas Gurlet, „Benchmark“ partneris, teigia, kad „Google“ galėjo įtikinti Azijos telefonų gamintojus, kad šie naudotų „Android“ operacinę sistemą, sukurdama atvirojo kodo versiją, kurią galima keisti, kaip tik nori.
Praėjus dešimtmečiams po „Fresno Drop“ akcijos ir N. J. Woodlando nušvitimo paplūdimyje, vis dar kyla daug mūšių dėl rinkoje konkuruojančių technologijų. Viena iš didžiausių kovų – atsiskaitymai mobiliaisiais. Pirkėjai visame pasaulyje, atsiskaitydami kreditinėmis kortelėmis, išleidžia trilijonus dolerių. „Google“, „Apple“, bankai, kreditinių kortelių kompanijos pešasi dėl galimybės iš jų mokėjimų gauti bent dalelę naudos.
Vienas iš įdomesnių rinkos varžovų San Fransisko startuolis „Square“, kurį sukūrė Jackas Dorsey, vienas iš „Twitter“ įkūrėjų. Kad gautų kuo didesnį pripažinimą, „Square“ ir panašios technologijos susiduria su tais pačiais iššūkiais, kuriuos patyrė UPC.
Tiesa, „Square“ kol kas teturi 2 iš 3 reikalingų ingredientų. Paprastumas? – Yra. „Square“ sukūrė mažą plastikinį prietaisą, kurį galima pritvirtinti prie „iPhone“ ar „iPad“, kad pirkėjai galėtų jame perbraukti kreditines korteles ir taip papildyti mokėjimo sąskaitas. Taip pat yra ir mobilioji programa, leidžianti apsipirkti išmaniuoju telefonu.
Didelis žingsnis į rinką? – Yra. Praėjusį mėnesį „Starbucks“ pradėjo naudoti „Square“ technologiją 7 tūkst. pardavimo vietų visoje JAV. Stiprus konsorciumas arba valdymo organas? – Kol kas nėra. Besivaržančios šalys vis dar susipainiojusios. Taigi, kol kas „Square“ teturi 2 iš 3 ingredientų, jos laukia dar ilgas kelias, kad taptų tokia ilgalaikė ir patvari, kaip N. J. Woodlando idėja.
