Turbūt kiekvienas iš mūsų esame patyręs šuns agresiją. Šunys, kaip ir žmonės, gali būti linksmi, laimingi, draugiški, taip pat – pikti, irzlūs, blogai besijaučiantys ir dėl to nelinkę bendrauti.
Dažnai dėl šuns agresijos kaltinami šunys, tačiau nederėtų pamiršti, kad tai tėra gyvūnai, kurių elgseną sąlygoja instinktai ir auklėjimas. Todėl tik mes, žmonės, galime užtikrinti savo ir aplinkinių saugumą. Tai ypač svarbu vaikams, kurie dar nemoka tinkamai bendrauti su šunimis, ir būtent todėl dažnai nukenčia.
Pateikiame keletą patarimų, kurių laikydamiesi, būsite saugesni šalia šuns.
1. Jei norite paglostyti svetimą šunį, būtinai atsiklauskite jo šeimininko. Galbūt šuo nėra nusiteikęs bendrauti, bijo svetimų žmonių, vaikų ar kitų šunų (tai gali būti aktualu, jei pats taip pat vedatės šunį).
2. Prieikite ramiai – nebėkite, nešaukite, nemojuokite rankomis. Elgdamiesi kitaip galite išgąsdinti šunį, o išsigandęs šuo dažnai ginasi puldamas.
3. Neskubėkite šuns glostyti – palaukite, kol jis pats prieis, apuostys jus. Jei šuo vizgina uodegą, jis yra patenkintas jūsų kompanija ir nori bendrauti. Tačiau jei šuo nusisuka, nueina nuo jūsų, neglostykite jo. Leiskite šuniui pasirinkti, kada bendrauti, o kada – ne.
4. Draugiškai nusiteikusį šunį galite paglostyti. Tačiau jokiu būdu neglostykite šuns kaktos (virš akių) – jis gali išsigąsti staigaus rankos mosto. Paglostykite gyvūną iš šono, pakasykite paausį, pasmakrę.
5. Nežiūrėkite nepažįstamam šuniui į akis – tai jis gali suprasti kaip iššūkį. Įdėmus dviejų šunų akių kontaktas reiškia beprasidedančią kovą.
6. Jei matote šunį be šeimininko, geriau nesiartinkite prie jo ir neleiskite to daryti savo vaikams.
7. Niekada nesiartinkite prie pririšto šuns. Nuolat prie būdos pririšti šunys nesijaučia saugūs – juk, esant pavojui, grandinė trukdytų ir pasprukti, ir apsiginti. Todėl geriausia gynyba tokiems šunims – išankstinis puolimas.
8. Jei šuo urzgia, loja ar net bando pulti, nebėkite. Šuo tikrai vysis. Pasistenkite nusiraminti, pastovėti, kol šuo nurims (galbūt jis pats nubėgs šalin), ir labai lėtai traukitės. Stebėkite šunį – jei matote, kad Jums traukiantis šuo loja dar labiau, stabtelėkite. Nešaukite, nemosuokite rankomis, lazda, skėčiu ar panašiu daiktu, nežiūrėkite šuniui į akis – dar labiau jį supykdysite.
9. Nelįskite prie ėdančio, lakančio, besiilsinčio ar sergančio šuns. Tuo labiau, jei jis – nepažįstamas.
10. Kai kurie šunys bijo stiprių garsų (fejerverkų, sprogstančio baliono, šūvio garso). Net būdami šalia savo šuns, stenkitės tokių garsų išvengti. Tai ypač aktualu vaikams, kurie žaisdami gali sukelti tokius garsus.
11. Tėveliai turėtų mokyti savo vaikus su šunimi žaisti švelniai, atsargiai. Kartais vaikai tyčia ar ne pešteli šunį, kuris gindamasis gali įkąsti. Nepalikite mažų vaikų su šunimi be priežiūros net kelioms minutėms. Nesvarbu, kad šuo su jumis gyvena ilgai ir jums atrodo, kad gerai jį pažįstate.
12. Tėveliai neturėtų leisti savo vaikams vieniems vedžioti net ir mažų veislių šunų – jūsų šunį gali užpulti be šeimininko pro šalį bėgantis šuo. Vaikas ne tik nesugebės apginti šuns, bet gali nukentėti ir pats.
Geriau suprasti šunis ir šalia jų jaustis saugiai padės jų kūno kalbos supratimas.
Laimingi šunys
• Vizgina uodegą, jų ausys neįtemptos;
• Nori žaisti, todėl šokinėja, gulasi ant nugaros;
• Bandydami atkreipti dėmesį, gali tupėti prisiglaudę, lipti ant kelių, glausti snukutį prie veido ar kaklo, loti.
Prastai nusiteikę šunys
• Urzgia, šiepia dantis. Palikite tokį šunį ramybėje;
• Nukabusios šuns ausys ir uodega gali būti ženklas, kad jis serga. Toks šuo taip pat gali būti irzlus;
• Prigludusios ausys ir nuleista arba tarp kojų pabrukta uodega įspėja, kad šuo bijo. Tai nereiškia, kad toks šuo yra nepavojingas – skatinamas baimės, gyvūnas gali gintis;
• Išsigandę šunys gali slėptis už savo šeimininko, urgzti arba inkšti.
