Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V.Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“.
Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“...
Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?
Ne, negalėjo mūsų valstybė su tokiais žvalgais ilgai išsilaikyti.
Žinoma, sovietinė žvalgyba turi begales mitų, parodančių ir savo darbo rezultatus. Statomas paminklas Richardui Zorgei (tačiau nepaisant jo nuopelnų, vokiečiai vis tiek užpuola netikėtai), teikiamas Didvyrio vardas Georgu Kovaliui, perdavusiam sovietams JAV kuriamos atominės bombos paslaptis (nors sovietai jos taip ir nepanaudojo nė karto, jos gamyba ir tobulinimas visiškai nualino ekonomiką, o „šaltąjį karą“ vis tiek prakišo), kaip antikos stebuklu žavimasi dviem žvalgybos kapitonais, atitempusiais į Maskvą visą vagoną išvogtų viršgarsinio lėktuvo „Concorde“ brėžinių – pats Leonidas Brežnevas Kremliuje jiems įteikė Lenino ordinus (tik po kelių metų paaiškėjo, kad tai buvo tik bevertė makulatūra, o jų pagrindų sukurtojo rusiško „Concorde“ analogo – TU-144 po serijos katastrofų gamyba buvo nutraukta). Ir, žinoma, Štirlicas, paskutinę karo dieną Berlyne susilaukęs kulkos nuo tarybinio kario-išvaduotojo, savo „žaidimais“ neišgelbėjęs nė vienos Raudonosios Armijos divizijos...
Bet kuriuo pirštu besk į kiek iškilesnį Rusijos verslininką, politiką ar net politiką – beveik visi buvę sovietų žvalgybos karininkai, visi kažkuo pasižymėję, daugelis dirbę užsienyje (ir ten, žinoma, kažkuo pasižymėję). Pavartai žvalgų atsiminimus (kad ir Ričardo Vaigausko „Slaptajame protų kare. Tarybinio žvalgo prisiminimai“), vėl lieki nesupratęs, ką jie ten dirbo? Ką jie ten tame užsienyje „prižvalgė“, kad Sovietų Sąjunga taip gėdingai žlugo? Bepigu švaistytis „karininko garbės žodžiais“, tik kur buvo ta jų „karininko garbė“, kai reikėjo vykdyti priesaiką „ginti darbininkų ir valstiečių šalį iki paskutinio kraujo lašo“?
Netgi pramoninis špionažas, kuo visada garsėjo sovietiniai žvalgai, nepalengvino nei tuometinio mūsų, nei šiandieninio Rusijos gyvenimo. Nuo tankų variklių ir atominės bombos brėžinių iki brangiausių vaistų ekstraktų lašų, užlašintų ant lakuotų nagų ir taip išneštų iš labiausiai saugomų laboratorijų vis tiek tai šaliai, kuri lig šiol pati nesugeba pasigaminti nei mobiliojo telefono, nei padorios skalbyklės, jau nekalbant apie lėktuvą ar automobilį, nieko gero neatnešė. Nes, kaip sakė mados istorikas Aleksandras Vasiljevas – „kas ir ką mes, rusai, begamintumėme, mums visada išeina tankas“... Belieka garsėti tik degtine ir kalašnikovu.
Viena, kas tikrai visada sekėsi sovietų ir rusų žvalgybai – tai naikinti savo valstybės piliečius. Ši dar Lenino laikais suklestėjusi mada, tęsėsi ir po Antrojo pasaulinio karo, tebesitęsia ir dabar. Baltųjų emigracijos karininkų grobimas ir naikinimas, Levas Trockis, Stepanas Bandera, Zelimchanas Jendarbijevas, Aleksandras Litvinenka (nedidelė išimtis – nepavykęs pasikėsinimas į Borisą Berezovskį, nieko, gal kitą kartą pasiseks) – gražūs ir vadovėliniai atvejai.
Tiesa, rusų žvalgyba turi ir dar vieną ypatingą savybę – jos moterys yra gražios. Jau kino filme apie Džeimsą Bondą „Iš Rusijos su meile“ buvo aiškiai parodyta, kad moters stiprusis ginklas gali daug pasiekti, ir ši tradicija atkeliavo iki šių dienų. Štirlicą supo gražios moterys, supo jos ir Donatą Banionį filme „Ne sezono metas“ (šis filmas savo laiku įkvėpė Vladimira Putiną tapti sovietiniu žvalgu, tiesą sakant, sunku net suprasti, kodėl, nes nuobodesnio šlamšto mažai kas yra sukūręs). Na, ir žinoma, „Playboy“ herojė Anna Chapman, viena iš pastarųjų areštuotų dešimties „nelegalų“ – dar nė trisdešimties nesulaukusi raudonplaukė furija – gražuolės rusų šnipės etalonas. Kaip rodo neseno tyrimo rezultatai, Amerikos moterys labiausiai pyksta ant... jos, mat, būtent Anna Chapman apsnūdusiems vidurinės klasės amerikiečiams parodė, kad gyvenime yra kur kas egzotiškesnių ir smagesnių nuotykių, nei pilkas ir nuobodus priemiesčių gyvenimas, ir kaip greitai galima padaryti karjerą versle (tegu ir veikiančiame kaip priedanga šnipinėti), kai turi patrauklią išvaizdą. Ir išties, vien dėl tokios moters galima lengvai užsiverbuoti kad ir į Saudo Arabijos žvalgybą. Čia tau ne koks nevykėlis šnipas Jonika.
Nors kiekvienai moteriai-šnipei po Matos Hari žlugimo buvo keliamas reikalavimas „ištirpti minioje“, tačiau rusėms nėra lengva tai padaryti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prieš keturiasdešimt metų netgi Prancūzijos ministras, garsėjęs rafinuotu skoniu, nesugebėjo atsispirti rusų šnipės vilionėms. Kur jau ten mums...
Pikta Rusijos žvalgybos lemtis
Oficialiai teigiama, kad Rusija šiuo metu turi dvi žvalgybos tarnybas (amerikiečiai jų turi septyniolika) – visos jos yra KGB ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) reikalų perėmėjos – ir šiai dienai vadinasi SVR (Išorinės žvalgybos tarnyba) bei ta pačia GRU. Pavadinimai šie dar nieko nereiškia, nes rusiškos karinės ir žvalgybinės institucijos mėgo keisti savo pavadinimus, kaip gyvatė – odą, nors jų paskirtis išlikdavo ta pati. Pavyzdžiui, vien prisiminus, kiek iškabų pakeitė KGB: pradėjusi nuo ČK pavirto GPU, tada – OPGU, NKVD, NKGB, MGB, MVD, kol galiausiai tapo KGB. Tai buvo sveika ir naudinga, suverčiant bėdą savo pirmtakams už visas nesėkmes ir atsirandančias problemas. Bet nebeliko ir problemos, nes nebeliko ir pačios KGB – sveiki atvykę į FSB! Pavadinimas dar tebegalioja ir šiandien.
Rusijos žvalgybos istorija yra žiauri ir tragiška, kaip ir kiekvienos rusiškos institucijos. Atsiradusi 1903 metais, karinė caro žvalgyba buvo išnaikinta per 1917-1920 metų perversmą ir pilietinį karą. Sovietų karinės žvalgybos įkūrėjas Simonas Aralovas, areštuotas 1938 metais ir karą praleido drausmės batalionuose. 1946 metais grįžęs į GRU, vėl buvo areštuotas ir dešimt metų praleido konclageriuose. Išėjęs iš lagerių jau septyniasdešimtmečiu, beveik nepratarė nė žodžio iki pat savo mirties 1969 metais. Jo įpėdinis latvis Oskaras Stiga, buvo sušaudytas 1938 metais, tais pačiais metais žuvo ir jo įpėdinis Anatolijus Nikonovas. Nieko nuostabaus, kad tais pačiais metais buvo sušaudytas ir jį pakeitęs vėl latvis Janas Berzinas. Kartu su juo buvo sušaudytas ir jo įpėdinis Josifas Unšlichtas. Neišvengė tokio pat likimo ir jo įpėdinis Solomonas Urickis. Dviem metais ilgiau pragyveno jį pakeitęs Nikolajus Ježovas, sušaudytas 1940 metais. Tais pačiais metais žuvo ir jo įpėdinis Ivanas Proskurovas. Ir tik jį pakeitęs Filipas Golikovas mirė savo mirtimi, išgyvenęs iki 1980 metų.
Būtina pabrėžti, kad naikinant žvalgybos vadovus, sušaudymo neišvengdavo ne tik jų pavaduotojai, bet net ir išviečių valytojai bei bufetininkės. Kraupu, kai pagalvoji, bet tuo pačiu ir suvoki, kad turbūt nėra pasaulyje labiau užsigrūdinusių ar moraliai tvirtesnių žvalgų, kaip rusai – naikinti, niekinti ir žeminti, jie vis tiek visada atrasdavo savyje jėgų stoti į žūtbūtinį mūšį su savo didžiausiais priešais – ne, ne juos naikinusia partija ar politikais – su kaimyninėmis valstybėmis. Bent jau peržvelgiant jų spaudą.
Kaip pažinti rusų žvalgą
Taigi, žvalgai yra tarp mūsų, ir jų yra daug. Ir jei jau pats nepasirinkote šio romantiško kelio gyventi pavojuje, nuolat daryti Lietuvos žiniasklaidos apžvalgas (kas jau yra pakankamai į neviltį varantis užsiėmimas), bet kurį rusų žvalgą galima lengvai atpažinti.
Te neapgauna Jūsų neimpozantiška draugo ar bendradarbio išvaizda, nė iš tolo neprimenanti gražuolio Štirlico. Net ir mikčiojantis, nupiepęs ar nuplikęs žmogus yra tinkamas sudėtingam šnipo darbui, nes gera žvalgyba laikosi vienos taisyklės: „nėra atmatų – yra tik rezervai“.
Pradžiai, pradaręs jo rūbinės duris, patikrinkite, ar jis įsigijo odinę striukę. Ši aprangos detalė tapo čekistų uniforma tada, kai tuometinis Sovietų Rusijos vadovas ir pagrindinis „Raudonojo teroro“ architektas Jakovas Sverdlovas suvokė, kad odoje nesiveisia utėlės, ji maloniai girgžda ir kvepia, vedant sušaudyti carą bei jo šeimą, apsaugo nuo žvarbaus vėjo, lekiant pašėlusius 50 kilometrų per valandą greičiu kovoti su „kontrikais“. Odinė striukė – pirmas žingsnis į žvalgo etaloną.
Antra, patikrinkite, ar Jūsų draugas moka užsirišti kaklaraištį. O taip. Apie 1920 metus, kai Baltijos valstybes užplūdo šimtai bolševikų agentų, apsimetusių nuo raudonojo teroro bėgančiais caro armijos karininkais, lietuvių žvalgyba vien paprasto testo būdu – paprašydama taip vadinamojo pabėgėlio „karininko“ surišti kaklaraiščio mazgą – išaiškino apie keturiasdešimt apsimetėlių, nes mužikui toks menas buvo ne tik kad neprieinamas, bet ir net nereikalingas.
Trečia, atminkite pagrindinę sovietinių žvalgų taisyklę, atkeliavusią, beje, dar ir caro karinės žvalgybos laikų – „žvalgui galima daryti viską, ką daro kiti, bet viską reikia daryti taip, kaip nedaro kiti“. Tikras rusų žvalgas niekada nesėda į krėslą išsyk, iš pradžių jį patraukia šiek tiek į šoną – kad būtų sunkiau jį nufotografuoti nustatyta foto kamera. Niekada nesiliečia prie daiktų pirštų galiukais. Nieko nemeta į šiukšlių dėžę, o nešasi į tualetą, kur užsidaręs čirškina degtukais, mat, pagal žvalgybos instrukcijas, „joks dokumentas negali būti laikomas sunaikintu, jei nėra sudegintas ir pelenai nenuleisti į unitazą“.
Ketvirta, atkreipkite dėmesį, ar jis nešioja akinius – nes tam tikru kampu juos pakreipus, galima įvertinti, kas jį seka... Nužvelkite jį sudėtingose situacijose – ar jis kvėpuoja lygiai ir ramiai, ir ar rečiau mirksi – nes jau senovės žvalgai žinojo, kad mirksintis žmogus yra mažiau pastabesnis.
Penkta, ar jis šalinasi draugų? Jei taip, tai jau kelia įtarimą – nes pagrindinė žvalgo sąlyga išgyventi – dirbti vienam. Taip ir tie dešimt nevykėlių, suimtų Amerikoje, užmiršo vien taisyklę – „kas dirba vienas – ilgiau gyvena“.
Šešta, ar jis sugeba įsiminti tekstą vos tik perkaitęs? Jau nekalbant apie tai, ar moka skaityti tekstą aukštyn kojom? Šis greito skaitymo-įsiminimo metodas, sukurtas dar caro laikais, buvo neprilygstama sovietinių žvalgų savybė. Legendos teigia, kad kai kurie sovietiniai žvalgai sugebėdavo pažodžiui įsiminti penkis mašinraščius, perskaitę juos vos vieną kartą.
Septinta, ar išeidamas iš tualeto jis sagstosi kelnių klyną? Kaip ir rusiškas įprotis primerkti vieną akį geriant arbatą (nes, žinia, net Štirlicas neištraukdavo šaukštelio iš arbatos stiklinės ją gerdamas) – dvi ryškiausios sovietinio žvalgo etiketės.
Ir, svarbiausia – ar jis nešioja diržą, rašiklį ir žiebtuvėlį? Tie, kurie dar pamena savo tarnybą GRU, su nostalgiška šypsena patvirtins oficialų draudimą į centrinį Valdybos pastatą ties Chodynkos oro uostu Maskvoje įžengti susijuosus diržu – septintajame dešimtmetyje suklestėjus “šnipų" technologijoms, fotoaparatas, įmontuotas diržo sagtyje labai baugino vidines saugumo struktūras. Dėl to sovietinį žvalgą visur galėjai pažinti iš to, kad į darbą jis niekada neidavo su diržu (GRU darbuotojai visada buvo skatinami nešioti petnešas) ir niekada į darbą neatsinešdavo rašiklio bei žiebtuvėlio (GRU viduje buvo galima naudotis tik sankcionuotais – išduodamais „po parašu“). Todėl, jei atsakymas į visus klausimus yra taip – laikas „kelti jo popierius“...
