Visada sakiau, kad man rūkyti skanu. O be cigarečių rankinėje bijodavau net gyventi. Ta baimė dingo su paskutine gyvenime surūkyta cigarete.
Šventuolių svaičiojimai
Kaip aš nervindavausi, kai koks mano draugelis, sėkmingai metęs rūkyti, imdavo pamokslauti, koks sumautas dalykas yra rūkymas. Kaip jis gerai jaučiasi metęs rūkyti. Kaip jam šlykštu užuosti bent iš tolo rūkalų kvapą. Koks jis jaučiasi laisvas, nebekraudamas savo sunkiai uždirbtų pinigų tabako monopolijoms.
„Fi! Didžiausios šventeivos – buvusios prostitutės!“ – atrėždavo mano priklausomybė, ir aš eidavau parūkyti. Kartais net dvi cigaretes iš karto. Užsidegdama vieną nuo kitos.
Apgaulingas nusiraminimas
„Neaiškinkit man – cigaretės padeda nusiramint. Aš, kai nerūkau, tai nervuojuos, nes tuo metu noriu rūkyt. O kai rūkau, tai tada nesinervuoju“. Šitą mano sentenciją draugas išplatino net socialiniame tinkle ir labai iš manęs juokėsi.
Jis išdrįso, piemuo mat, galvoti, kad cigaretės – tai ne geriausia nusiraminimo, atsipalaidavimo priemonė? „Kvailys ir tiek“, – galvojau tada, kai traukiau vieną po kitos.
Ar galėjau tada, kai cigaretė buvo didžiausia brangenybė, suprasti, kad tai – ne nusiraminimas, o nerimo sukėlimas. Juk visi rūkaliai yra patyrę, kaip „ima nervai“, kai nori rūkyti, o neturi cigarečių.
Juk rūkaliai žino: kai pradeda imti nerimas, eini parūkyti. Kvaila buvo manyti, kad nerimą sukelia ne noras rūkyti, o „nusiraminimo“ efektą pajunti tik parūkęs. Nerimą ir sukelia pati priklausomybė nuo tabako.
Patvorio komfortas
Kažkaip rūkančių draugų apie mane vis mažėjo, o aš vis atkakliai traukiau.
Svarbus susitikimas, dalykinė apranga, ne patys pigiausi kvepalai, o kai užeina neramumas, eini už kampo arba už durų prie „raupsuotiesiems“ skirtos rūkymo vietos ir peši. Jauti nepatogumą, diskomfortą, kad esi atstumtas ir išvarytas į tarpuvartę, nes rūkai. Bet vis tiek rūkai.
Kas tas diskomfortas prieš „šventą“ norą užsitraukti dūmą?
Taip ir eidavau į tarpuvartę, eidavau už durų... Nors nesu valkata, bet save sąmoningai buvau priskyrusi prie žmonių, kuriems vieta tarpuvartėje.
Paskutinė ir turi būti paskutinė
Paskaičiavusi, kiek išleidžiu cigaretėms, šią žiemą tik dėl išlaidų sumažinimo sugalvojau mesti rūkyti. Socialiniame tinkle paskelbiau savo draugams, kad viskas: turiu dar kelias cigaretes pakelyje, tas surūkysiu ir daugiau nebepirksiu. O nebepirksiu – reiškia ir neberūkysiu.
Nė velnio!
Taip kalbėjau tik todėl, kad nebeturėjau atliekamų pinigų. Kai tik pinigų atsirado, pirmiausias reikalas buvo nusipirkti cigarečių ir užsitraukti. Tą ir padariau.
Vadinasi, taupumas, bent jau man, visiškai neveikia, nes nėra tikrojo motyvo mesti rūkyti, o tik nevykusi saviapgaulė ir aplinkybė – nėra pinigų, o ne realus, sąmoningai suvoktas noras mesti rūkyti.
Paskutinė cigaretė ir turi būti paskutinė. Taškas.
Jei ne kraujagyslės
Kažin ar būčiau sugebėjusi mesti rūkyti, jei ne sveikatos problemos. Parūkau, ima svaigti galva. Kuo toliau, tuo smarkiau.
Aš dar traukiau ir tada, kai vos beatsistodavau nuo suoliuko parūkiusi ir dar kokį pusvalandį turėdavau pagulėti, kad atsigaučiau.
Buvo taip velniškai bloga. Supratau, kad surūkiau paskutinę savo gyvenime cigaretę. Nors bijojau, galvojau, kaip ištversiu, kaip nesusigundysiu.
Kurių velnių man reikėjo taip gadintis savo sveikatą?..
Pasirodo, nieko tverti nereikėjo. Viskas įvyko labai lengvai ir lyg savaime, nė kiek nesikankinant.
Vertybės
Karštligiškai ėmiau ieškoti savo seniai rūkyti metusio draugo užrašų. Ne vienu jo patarimu gyvenime buvau pasinaudojusi.
„Kol cigaretė rūkoriams, alkoholis alkoholikams bus vertybė, mesti gerti ar rūkyti nepavyks“, – pagavau draugo mintį.
Ką? Cigaretė vertybė? Man? Išsilavinusiam žmogui?
Velnias, juk man ji tikrai buvo vertybė! Juk kaip aš rūpindavausi laiku nusipirkti pakelį, o geriausia – du, kaip rūpindavausi, kad galėčiau išeiti parūkyti, kaip vertinau tą užsitraukimo momentą, tą išpūtimą dūmų, tą bendravimą prie cigaretės.
Nupurto suvokus, kad vertybe buvau sau pasiskelbusi smirdintį nuodą, kuris ėdė mano sveikatą ir trumpino gyvenimą.
Stop, aš neberūkau
Pirmą nerūkymo dieną net negalėjau pagalvoti apie cigaretes. Vis prisimindavau, kaip vos nenualpau susisukus nuo parūkymo galvai.
Antra diena. Nučirškus žadintuvui visada pirmiausia eidavau į kiemą ant suoliuko parūkyti. Dar su naktiniais marškiniais. Tokia mintis šovė, bet priminiau sau – ei, juk aš jau nerūkau.
Išgėriau kavos. Dar vienas signalas – parūkyti. Stop, bet aš juk neberūkau.
Atvažiuoju į darbą. Vos išlipusi iš mašinos visada užsidegdavau cigaretę ir ramiai sutraukdavau ant kontoros laiptų – sakydavau, kad taip ruošiuosi darbui. Ramiai sau užlipau laiptais ir nužingsniavau į kabinetą be jokių cigarečių.
Per darbo dieną kelis kartus šmėstelėjo mintis apie parūkymą. Tokia visai neįkyri mintelė. Šalin ją. Juk aš neberūkau!
Tų signalų apie cigaretes kasdien vis mažėja. Bet prisimenu savo draugą, kuris, kai buvo jau dvejus metus nerūkęs, kartą, išlipęs iš traukinio, ėmė neršti po kišenes cigarečių pakelio. Pasirodo, jis išlipęs iš traukinio visada užsirūkydavo, o tuos dvejus metus, kai metė rūkyti, tiesiog nevažiavo traukiniu. Štai ir išlindo įprotis atsidūrus vietoje, kur kažkada rūkydavo.
Bet juk tam yra protas, kad suvoktum, jog esi nerūkantis.
„Geriausi draugai“
„Nu ką, dar laikaisi? Kiek ilgai žadi laikytis?“ – vis ironiškai meta tai vienas, tai kitas buvęs parūkymų kompanionas.
„Kiek nerūkai? Dvi savaites? Kai nerūkysi dvejus metus, vat tada ir galėsi girtis“, – vėl norėjo kirsti per smegenis buvęs „kolega“.
Draugas, iš kurio užrašų ir patarimų mokiausi mesti rūkyti, buvo perspėjęs, kad labiausiai kortas maišys buvę parūkymų draugeliai. Bandys šaipytis, bandys erzinti, kad tik sugrįžčiau ten, kur ir buvusi, – prie smirdinčios peleninės su smirdinčių draugelių kompanija.
Mano draugas naudojo tokį „fintą": jis buvo įsiteigęs sau, jog apsisprendimas nerūkyti kiekvieną kartą iš jo pasišaipius draugeliams tik stiprės.
Tiesą pasakius, realiai pajutau, kad rūkančiųjų kompanijos metant rūkyti iš tiesų geriau vengti. Kam save erzinti?
Jokios abstinencijos
Vos metusi rūkyti buvau gąsdinama, kad džius burna, jausiu nikotino trūkumą, pradėsiu labai kosėti, nes valysis plaučiai.
Nė vieno iš žadėtų nepatogumų nepajutau.
Dar gąsdino, kad metusi rūkyti sustorėsiu. Kol kas stebiu tik tai, kad kažkodėl noriu mažiau valgyti. Atvirkščiai, patraukusi nuodų visada užsimanydavau kažką praryti vien tam, kad nors kiek pakeisčiau nekokį burnos kvapą, nuraminčiau rūkymo sudirgintą skrandį.
Atsirado siūlančių rūkymo ritualą pakeisti ledinukais. Velniams man tie ledinukai? Kam cigaretes keisti cukrumi, nuo kurio tikrai tunkama?
Kalėjimas ar laisvė?
Nerūkau jau mėnuo. Bet pamokyta draugo neskaičiuosiu, kiek laiko aš jau „didvyrė“. Kokia prasmė skaičiuoti: mėnuo ar savaitė, jeigu aš jau surūkiau paskutinę savo gyvenimo cigaretę.
Dienas skaičiuoja tik kalėjime – kiek dar liko iki laisvės. Kalėjime gyventi – kančia. Žmogus negali ilgai kentėti, todėl anksčiau ar vėliau užsirūkys.
Visai kas kita – išsilaisvinimo jausmas. Laimingi valandų neskaičiuoja.
