”Gyvenimas nesibaigia skyrybomis – vaikams reikia abiejų tėvų”- skaitytojų istorijos
Asta V., Vilnius.
Su vyru buvome susituokę 16 metų, per tą laikotarpį buvo visko - ir pykčių ir džiaugsmų, bet kaip sakoma – nėra namų be dūmų. Kartu susilaukėme dviejų vaikų – sūnaus ir dukros.
Prieš mėnesį vyras pareiškė, kad išeina pas kitą moterį, nes rutina ir šeima jį „žudo“. Žinia buvo lyg žaibas iš giedro dangaus... Nežinojau, nei kaip reaguoti pačiai, nei ką pasakyti vaikams. Sūnui 15 metų, sunkiai išgyvena paauglystę. Jis labai impulsyvus, sužinojęs apie tėvo sprendimą, namuose ėmė trankyti sienas, kitą dieną išėjo iš namų nepasakęs nei kur eina, nei ką veiks. Kai prisiskambinau telefonu, tik pasakė, kad jam viskas gerai ir grįš rytoj. Jis tapo labai uždaras. Nebegaliu jo kontroliuoti, jis tapo visiškai nesukalbamas. Vyrui staiga nustojo rūpėti mūsų šeimos gyvenimas, todėl vaikais rūpinuosi pati viena.
Dukra stengiasi palaikyti mane, nors jai tik 10 metų, ji bando į situaciją žvelgti objektyviai. Dėmesio vaikams galiu skirti tik vakarais, po darbo, tačiau sūnaus dažniausiai namuose nebūna, grįžta tik vėlai vakare, dukra stengiasi pasikalbėti su broliu, bet tai, deja, neduoda jokių rezultatų. Nežinau kaip elgtis ir ką daryti, kaip kontroliuoti sūnaus gyvenimą, kad jis nenueitų „šunkeliais“.
Nežinau, kaip išgyventi šitą laikotarpį, nebesuvaldau savo emocijų. Labai bijau dėl vaikų ateities. Prašau patarkite, kaip turėčiau elgtis ir kaip turėčiau bendrauti su vaikais.
-----
Komentaras
Žmogus siūlantis viešai apsvarstyti savo gyvenimo įvykius visada rizikuoja. Tiesiogiai kreipdamasis į specialistą psichologinės pagalbos jis ar ji susilauktų palaikymo ir paskatinimo objektyviau įvertinti save, savo perspektyvas.
Viešai svarstant taip vadinamas „gyvenimiškas istorijas“ palaikymo ir nepritarimo balansas yra kitoks. Todėl tikrai verta pagalvoti ar norime tokio svarstymo. Juolab, kad mūsų visų gebėjimas objektyviai apibudinti save, savo santykius su artimaisiais, nėra didelis.
Taip ir šiame pasakojime pastebėtume nesugebėjimą/nenorą suvokti šeimos gyvenimo pokyčius. Autorė tvirtina, kad žinia apie vyro išėjimą „buvo lyg žaibas iš giedro dangaus“ . Tai gi, ji arba menkai domėjosi ką vyras jaučia, ko siekia, arba bando save guosti, kad viskas buvę gerai, kol kažkas tą „gėrį“ sugriovė.
Panašu, kad ir santykiai su vaikais irgi nėra suvokti – sūnus nenori bendrauti su motina, mažametė dukra „bando į situaciją žvelgti objektyviai“. Be to užsimenama, kad sūnus gali „nueiti šunkeliais“ ir tikimasi, kad sesuo nuo to atkalbės, nes pati motina skelbia savo bejėgiškumą. Vyras galėtų ir privalėtų padėti ugdyti vaikus, bet jo vaidmuo nepripažįstamas. Akivaizdu, kad jis 15 metų bendravo su sūnumi, o šiandieną pristatomas kaip „staiga“ dingęs.
Taigi šis pasakojimas patvirtina, kad moteris nesupranta kas vyksta, o todėl ir nesijaučia galinti ką nors pozityviai pakeisti. Jei žmogus nebesupranta savojo gyvenimo, geriausia išeitis – ieškoti profesionalios pagalbos.
Mykolo Romerio universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Pasidalink savo istorija [email protected]
