”Gyvenimas nesibaigia skyrybomis – vaikams reikia abiejų tėvų”- skaitytojų istorijos. Nijolė A., Klaipėda
Po skyrybų su vyru, mane užvaldė apatija ir liūdesys. Vyras iš namų išėjo prieš pusmetį. Nuo tada iki dabar nenoriu nieko. Nenoriu dirbti, bendrauti, nenoriu būti tarp žmonių. Darbas man tapo kančia. Draugės nori man padėti, tačiau jaučiu kaip pradedu ignoruoti jų skambučius, vis bandau išvengti susitikimų. Galėčiau sėdėti ištisas dienas įsikniaubusi į knygą, be jokios reakcijos į išorinį pasaulį. Turiu 17 metų sūnų. Jis ko gero vienintelis žmogus kurio dėmesį aš toleruoju, tačiau jis, dėja, užsiėmęs savais reikalais, savomis problemomis ir mano išgyvenimai, jam nerūpi. Nežinau kaip jis reaguoja į mūsų su jo tėvu skyrybas, nes nei karto atvirai nepasikalbėjome.
Sūnus su tėvu konfliktavo jau maždaug 3 metus. Kai prasidėjo sūnaus brendimas, jis pasijautė labai suaugęs ir nereaguodavo į tėvo ir mano pastabas, neatsižvelgdavo į mūsų prašymus pranešti kur ir su kuo išeina, kada grįš – dėl to nuolatos bardavosi su tėvu. Į mokyklą, dėl muštynių ar praleistų pamokų, stengdavausi nueiti aš, vien tam kad išvengti dar didesnių konfliktų. Suprantu, kad auklėjimas labai svarbus, tačiau barniais ir muštynėmis vargu ar įmanoma pasiekti rezultato. Tėvas auklėdavo sūnų diržu, aš tam nepritariau, todėl pykdavomės ir mes. Galiausiai šitaip gyventi nebegalėjome ir vyras tiesiog išėjo iš namų.
Dabar sūnus namo grįžta tik panakvoti ir tai nevisada. Nežinau kaip elgtis, kaip „susigrąžinti“ sūnų, nes tikrai jaučiuosi jį praradusi.
G. Navaičio komentaras
Šiame pasakojime yra dvi susijusios, bet ir atskiros temos: - skyrybų, o tiksliau šeimos santykių, sukelti išgyvenimai; - pašliję santykiai su sūnumi. Vargu ar pavyktų kurti geresnius ryšius su sūnumi neišsprendus skyrybų streso problemos. Pagal aprašytus požymius, kuriuos jau tiktų vadinti simptomais, autorei reikia esmingai keisti gyvenimo būdą. Jei savarnkiškai nepavyks to padaryti – ieškoti psichoterapeuto pagalbos. Prislėgta, „nenorinti dirbti, bendrauti, nenorinti būti tarp žmonių“ motina vargu ar sugebės tinkami bendrauti su sūnumi, jį ugdyti. Todėl psichoterapeuto pagalba būtina ir moteriai, ir, kol kas netiesiogiai, jos vaikui.
Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis Pasidalink savo istorija [email protected]
