Galingieji albatrosai – išties neįtikėtini sutvėrimai. Manoma, kad 3,5 m ilgio sparnus turintys skrajūnai aplink Žemę sugeba apskrieti per 46 paras.
Maža to, šis paukštis gali nenutūpdamas ir nė sykio nesumodamas sparnais nuskrieti 15 tūkst. km ir skrydžio metu beveik nenaudoti energijos. Albatrosų sklandymo paslaptys mokslininkus glumina jau seniai. Tačiau jie mano pagaliau perpratę nežemiškus šių didingų sparnuočių sugebėjimus.
Didžiąją skrydžio laiko dalį albatrosai savo didžiuliais sparnais neplasnoja. Miuncheno technologijų universiteto mokslininkai, vadovaujami oro ir kosmoso inžinieriaus Gottfriedo Sachso GPS navigacijos sistemomis sekė 16 po pasaulį skraidžiojusių albatrosų. Taip paukščių geografinė padėtis buvo fiksuojama 10 kartų per sekundę kelių centimetrų tikslumu. Taip sudarytas itin detalus visų paukščių skrydžio maršrutas.
Paaiškėjo, kad pakilę į orą, albatrosai imasi ypatingų triukų, kurių esmę sudaro cikliškas paukščio kilimas aukštyn ir leidimasis žemyn – tarsi jis skrietų oro kalneliais. Ši skrydžio technika vadinama dinaminiu sklandymu (angl. – dynamic soaring). Taip manevruodami, paukščiai pakyla į reikiamą aukštį – tam pakanka pakeisti sparnų kampinę poziciją vėjo atžvilgiu.
Albatrosai tada gali atlikti posūkį ir kristi žemyn akmeniu apie 100 metrų, išvystydami iki 110 km/val. greitį. Cikliškai kartodami šį triuką, albatrosai nepavargdami ir nemosuodami sparnais nusklendžia tūkstančius kilometrų.
Anot G. Sachso, dinamiškas sklandymas buvo stebėtas ir anksčiau, nuo 1880 metų, tačiau jo mechanikos paslapčių iki pat šiol niekas įminti nesugebėjo.
„Albatrosų skrydį tyrinėję studentai gan greit suprato, kad žemiausias vėjo sluoksnis, pučiantis virš kokio nors paviršiaus (taip pat ir vandens) patiria trintį, todėl lėtėja, – žurnalo „IEEE Spectrum“ straipsnyje aiškina G. Sachsas. – Taip tas apatinis sluoksnis pradeda stabdyti vienu aukštu aukščiau esantį sluoksnį.“
Šių procesų rezultatas – 10–20 m aukščio regionas, vadinamas ribiniu sluoksniu (angl. – boundary layer). Jei kylama į aukštesnius šio regiono sluoksnius, juose vėjo greitis būna kiek didesnis.
„Atliekant dinaminio sklandymo manevrus, išnaudojama šio regiono energija – taip albatrosas gali skristi kokia nori kryptimi – net ir prieš vėją! – ir be jokių pastangų“, – apibendrina G. Sachsas.
O štai kaip albatrosai sugaudo tą energiją, tyrėjams iki šiol buvo mįslė. Derindami GPS duomenis ir kompiuterinį modeliavimą, mokslininkai įgavo galimybę tiksliai imituoti paukščio skrydį įvairaus greičio vėjyje.
Paaiškėjo, kad albatrosai dinamiškai sklęsti gali tol, kol vėjo greitis yra ne mažesnis kaip 30 km/val. (16 mazgų). Tyrimo rezultatai byloja, kad albatroso skrydžiui visiškai pakanka ir vėjo gradiento (angl. – shear wind) – vėjo gūsio greičio ir krypties pokyčių.
Nors albatrosai Žemėje egzistuoja 50 mln. metų, šiandieninė jų žūstamumo statistika yra katastrofiška: žvejybiniai laivai visuose planetos vandenynuose ir jūrose kas 5 min. pražudo po albatrosą. Didžiausia grėsmė šiems paukščiams – žvejyba ilgais ūdiniais tinklais (angl. – longlining) [ūda – ilga virvė, nusagstyta meškerėmis žuvims gaudyti]. Tokį kabliukais nuraišiotą tinklo ilgis gali siekti ne vieną kilometrą, o kabliukų skaičius – keletą tūkstančių. Grėsmė iškilusi visoms 22 albatrosų rūšims.
