Šiomis dienomis Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamos kelios prekybos žmonėmis baudžiamosios bylos, o vienam merginų pirkliui – albanui Jetmirui Oltariui (35 m.) – nuosprendis jau paskelbtas. Jam paskirta didžiausia už tokią nusikalstamą veiką Baudžiamajame kodekse numatyta bausmė – aštuoneri metai nelaisvės.
Įkalbėti merginą ar moterį važiuoti dirbti į užsienį – vieni juokai. Ypač jeigu ji neturi darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio, viena augina vaikelį, arba ją muša ir prievartauja patėvis, ar tėvai girtuokliauja. Staiga tarsi princas ant balto žirgo pasirodo „jaunikaitis“ arba kokia „geroji fėja“ ir pažada aukso kalnus: nuolatinį darbą užsienyje ir didelius pinigus. Iš pradžių iš jų nereikalaujama nieko, maža to – sudaromas įspūdis, jog jomis rūpinamasi: neva dykai sutvarkomi dokumentai, nuperkami gražūs drabužiai ir kelionės bilietai, o nuvykus į svečią šalį, pažadamas būstas. Na, tik prieš tai reikia nusifotografuoti – nuotrauka esanti reikalinga darbdaviui, kuris ir pranešiąs, ar tinkama darbui.
Kai atvykusi į svetimą šalį apgautoji suvokia, kad jai reikės tenkinti vyrų lytinius įgeidžius, ištrūkti iš šių pinklių nėra lengva: paprastai iš jos jau būna atimti dokumentai, ji nemoka kalbos, neturi pinigų. O jei pabando priešintis, tai būna sumušama, išprievartaujama, pagrasinama „pakišti po velėna“.
Dirbo ranka rankon
Albanas Jetmiras Oltaris, jis dar ir Andreasas Kodosas (o tikrasis vardas – Jasmiras Ismailajus), merginoms labiau žinomas kaip Miris, prostitucijos tinklą Londone „įsuko“ dar 2002 metais. Tuo metu jis susipažino su Rasa Lisauskaite, kuri Londone dirbo masažo salone ir teikė sekso paslaugas (jos baudžiamoji byla nagrinėjama atskirai).
R. Lisauskaitė į Didžiąją Britaniją atvyko jau žinodama, ką veiks, ir kad jai teks atidirbti kelionės išlaidas – 2500 svarų sterlingų. Pinigus privalėjo atiduoti Miriui. Po poros metų J. Oltaris ją vedė. Teisme R. Lisauskaitė aiškino, jog tekėjusi už Mirio todėl, kad šitaip manė atgausianti dokumentus ir uždirbtus pinigus. Tačiau daugelis į prostitucijos tinklą pakliuvusių moterų pasakojo, jog Rasa ir Miris dirbo ranka rankon – suteneriavo.
R. Lisauskaitė tas moteris pasitikdavo oro uoste, vėliau jas prižiūrėdavo, paimdavo uždirbtus pinigus, pirkdavo joms „darbinius“ rūbus. Maždaug 2004 metais, kai britų policija užsimojo išardyti „viešnamių kartelį“, J. Oltaris su savo pusbroliais išmovė į tėvynę, o Londone likusi R. Lisauskaitė ir toliau varė prostitucijos biznį. Lietuvoje jos pažįstami asmenys verbuodavo patiklias merginas bei moteris ir siųsdavo į Angliją.
Iš nukentėjusiosios Irenos pasakojimo: „Važiavau, nes neturėjau pinigų. Buvau vos baigusi vidurinę mokyklą, studijavau, gyvenau iš 60 litų stipendijos. Kelionę suorganizavo ir važiuoti įkalbėjo vaikinas, vardu Mantas. Jis žadėjo, kad taip dirbant galima užsidirbti daug pinigų.
Mantas nupirko bilietą ir drabužių. Savaitę iki išvykimo gyvenau pas jį. Iš buto manęs niekur neišleido, laikė užrakintą. Paaiškino, kad jam reikės atsiųsti pinigų už bilietą ir rūbus – maždaug 3000 svarų.
Kai nuvykau į Londoną, pasitiko albanas, vardu Miris. Pas Mirį jau buvo dvi merginos iš Lietuvos. Dirbau prostitute ir atiduodavau jam visus uždirbtus pinigus. Kai kartą paprašiau pinigų, Miris pasakė, kad visi pinigai priklauso jam. Pasą atėmė iš karto, kai tik atvykau. Sakė, taip bus saugiau, nes dar galiu pamesti.
Vėliau Miris mane supažindino su Rasa ir pervežė gyventi pas ją. Ten buvo dar trys merginos, kurios taip pat dirbo prostitutėmis. Rasa buvo mūsų sutenerė. Ji nurodydavo mums visoms, ką turime dirbti ir kur važiuoti. Uždirbtų pinigų dalį atiduodavome už darbo vietą, o likusius pinigus atiduodavome arba Rasai, arba Miriui.
Rasos namuose gyvenau ir dirbau apie 6 mėnesius. Per tą laiką negavau jokių pinigų. Rasa už tai, kad per mažai uždirbu, ne kartą mane spardė ir mušė, sulaužė nosį ir pirštą, sužalojo stuburą. Prisimenu, kaip pabėgo viena lietuvaitė. Girdėjau, kaip Rasa su albanais tarėsi, ką darys, jei ją suras. Tarėsi, kad reikėtų ją nužudyti, nes gali įduoti juos policijai. Rasa buvo labai agresyvi, grasino sumušti ir nužudyti, jei panorėsiu išvažiuoti. Bet aš vis tiek nutaikiau progą ir pabėgau“.
„Padavėjos ir valytojos“
Sekso paslaugų biznis, kad ir kaip būtų tramdomas, klestėjo nuo neatmenamų laikų. Na o prostitutės retai kada dirbdavo pačios sau – visada buvo kam iš jų pasipelnyti. Miriui ir jo pusbroliams, Londone taip pat turėjusiems nelegalius „bordelius“, nuolat reikėjo „šviežienos“. Na o jų išnaudojamos moterys ne tik pabėgdavo – pasitaikydavo, kad jos užsikrėsdavo įvairiomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis. Tokias išleisdavo namo, davę šiek tiek pinigų.
Tad panorę lengvų pinigų verbuotojai Lietuvoje merginoms ir jaunoms moterims suokdavo apie turtingą albaną, turintį daugybę restoranų, kuris dosniai mokąs už indų plovėjos, valytojos ar padavėjos darbą. „O ką? Ar čia sunkus darbas? Argi čia akmenis reikia nešioti? Tereikia kojas išskėsti, – ciniškai sakė verbuotojas Virgilijus iš Jonavos. – Be to, tegul dabar neapsimeta nekaltomis avelėmis – jos visos žinojo, kur ir ką dirbti važiuoja. Jei kuriai nepatiko, galėjo grįžti namo. Juk kai kurios taip ir padarė.“
Iš nukentėjusiosios Reginos pasakojimo: „Važiuoti dirbti į Angliją man pasiūlė Virgilijus Monkus (jam pateikti kaltinimai prekyba žmonėmis atskiroje baudžiamojoje byloje). Sakė – „Važiuok, dirbsi pas mano draugą kavinėje“. Kadangi pinigų neturėjau, tai jis nupirko autobuso bilietą.
Atvykus į Angliją, mane pasitiko dvi merginos, vienos jų vardas buvo Rasa. Kai pasiteiravau, kur yra Virgio draugas, pas kurį turėsiu dirbti, atsakė, kad į jokią kavinę dirbti neisiu. Grįžti į Lietuvą neturėjau pinigų, tad nuvažiavau su tomis merginomis. Nuvežė mane į dviejų kambarių butą. Merginos pasakė, kad Virgis mane apgavo, kad man reikės dirbti prostitute, ir liepė atiduoti pasą. Supratusi, kur pakliuvau, labai išsigandau, ėmiau rėkti, isterikuoti, pasakiau, jog tikrai nedirbsiu prostitute, pagrasinau kreiptis į policiją.
Tuomet Rasa (Lisauskaitė) kažkam skambino, kalbėjo nelietuviškai. Po to man pasakė, kad kalbėjo su savo vyru, kuris išvykęs, o Londone užsiima prostitučių pardavinėjimu. Jis liepė grąžinti man dokumentus ir paleisti, kad nepridaryčiau problemų ir nenueičiau į policiją. Kitą dieną Rasa palydėjo mane iki autobusų stoties, įsodino į autobusą, sumokėjo už bilietą ir dar davė 20 eurų.“
Verbavo ir motina
Tačiau ne visoms pasisekė taip, kaip Reginai. Didžioji dauguma merginų buvo priverstos atidirbti po 2000–3000 svarų sterlingų savo „šeimininkams“, nes pastarieji po tiek mokėdavo tarpininkams už surastą Lietuvoje merginą. Prekeiviai žmonėmis retai kada parodydavo gerą širdį ir sekso vergę paleisdavo. O dažniausiai tas, kurios nesutikdavo pardavinėti savo kūno, jie mušdavo, žagindavo, visaip tyčiodavosi ir taip palauždavo.
Ne vieną moterį sekso vergijon pasiuntė ir R. Lisauskaitės motina Bronislava Lisauskienė (jai irgi iškelta baudžiamoji byla). Kaip ji pati dabar tvirtina – nežinojusi, kad jos žentas ir duktė užsiima suteneriavimu. B. Lisauskienė augino ir prižiūrėjo dukters jai paliktą vaiką, pragyvenimui gaudavo perlaidas su nemažomis pinigų sumomis. Jai, girdi, buvo aiškinama, jog žentas esąs turtingas, o merginų jam nuolat reikia pagalbiniams darbams jo restoranuose dirbti.
Iš nukentėjusiosios Elenos pasakojimo: „Bronislava pasiūlė man važiuoti pas jos dukrą į Londoną. Žadėjo, kad ras man gerą darbą. Sakė, kad jos dukra Rasa susirado turtingą vyrą, kuris turi daug restoranų, gerai uždirba ir turi daug pinigų. Iš pradžių važiuoti nenorėjau, tačiau vėliau sutikau, nes darbo čia, Lietuvoje, nebuvo. Nebuvo iš ko maitinti sūnų. Tad susitariau, jog, kol aš dirbsiu, sūnų prižiūrės brolienė.
Neturėjau už ką nusipirkti bilieto, tai pinigų sutiko paskolinti Rasa. Tikino, jog galėsiu grąžinti, kai užsidirbsiu. Atskridus į Londoną, iš pradžių jokių įtarimų nekilo. Kai nuvažiavome į Mirio ir Rasos namus, pastaroji paaiškino, kad pusę metų turėsiu dirbti prostitute ir atidirbti 1000 svarų. Tuomet galėsiu važiuoti namo. Mane ištiko šokas, apėmė baimė, sakiau, nedirbsiu tokio darbo. Tuomet man ėmė grasinti. Sakė – „Pagalvok apie sūnų, kuriam gali kas nors atsitikti“, žadėjo padegti namus, atėmė pasą, grasino perparduoti, „užleisti“ vyrais, kad išprievartautų. Sakė mokėsiantys 25 procentus nuo uždarbio, o 75 procentai bus jiems.
Buvau apimta panikos, nemačiau išeities, sutikau dirbti, nes bijojau, kad ko nors nepadarytų sūnui. Kitą dieną jie nupirko man darbinius rūbus ir išvežė į darbą. Dirbau 6–7 dienas per savaitę. Į miestą išeiti buvo uždrausta, gyvenau tarsi kalėjime. Namuose visada būdavo kuris nors iš Mirio pusbrolių ir mus saugojo. Visus uždirbtus pinigus paimdavo Miris arba Rasa. Per 6 mėnesius aš jiems uždirbau apie 70 000 svarų.
Po pusės metų mane išleido į namus aplankyti sūnaus. Po mėnesio grįžau pas juos, kad atsiimčiau uždirbtus pinigus, apie 7000 svarų. Iš tų 7000 svarų Miris man į Lietuvą išsiuntė 1000 svarų. Kai pas juos sugrįžau, buvau priversta vėl dirbti, tačiau po 2 savaičių, kai nieko nebuvo namie, susiradau savo pasą, pasiėmiau būtiniausius daiktus ir pabėgau“.
Verbavo visoje Lietuvoje
2006-aisiais policijai buvo pranešta, jog po Kėdainių rajoną važinėja vyrukai ir ieško panelių, norinčių dirbti užsienyje. Pradėjus tyrimą, paaiškėjo, jog grupė jaunuolių vienai kėdainiškei nedavė ramybės, įkyriai ją įkalbinėjo važiuoti į užsienį, o nesutikusią jėga bandė išvežti dirbti prostitute. Paaiškėjo ir daugiau faktų – verbuotojai merginų ieškojo ir kitose Lietuvos vietose: Jonavos, Ukmergės, Anykščių, Kaišiadorių ir kituose rajonuose. Ikiteisminį tyrimą užbaigus, byla perduota teismui.
Į teisiamųjų suolą sėdo visa grupė „merginų medžiotojų“: jonaviškiai Virgilijus Monkus (48 m., 2 kartus teistas) ir Rimantas Grakalskis (32 m., kartą teistas), Jonavos rajono gyventojas Vytautas Aleksiūnas (47 m., neteistas), kėdainietis Tomas Gaučas (30 m., 6 kartus teistas), Kauno rajone gyvenanti Lina Buivydaitė (29 m., neteista). Suimta buvo ir R. Lisauskaitė bei jos motina B. Lisauskienė (55 m.) ir dar visas būrys asmenų, vežiojusių lietuves į užsienį. Jų bylos išskirtos į atskiras ir tebenagrinėjamos teisme.
Buvo paskelbta ir prekeivio žmonėmis J. Oltario paieška. Jo pėdsakai buvo aptikti tik 2009 metais – kaip minėta, jis keitė pavardes ir gyvenamąją vietą, todėl teisėsaugai ilgokai nepavyko jo surasti.
Kaltę vertė vienas kitam
Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, kaip įprasta, nusikaltėliai vertė kaltę vieni kitiems. J. Oltaris aiškino, jog jokių merginų niekada nėra pirkęs, o dirbęs vertėju albanų bendruomenėje bei statybose. Per mėnesį jis uždirbdavęs apie 5000 svarų sterlingų, tad pragyvenimui užtekę. Girdi, tai jo žmona Rasa ir jos draugės esą norinčios gauti iš jo pinigų, todėl ir kaltinančios nebūtais dalykais. Nė nemirktelėdamas jis teisme porino, jog visos moterys, gyvenusios pas jį, buvusios jos žmonos draugės – mat po vestuvių jis neleidęs jai užsiimti prostitucija, o kad nebūtų liūdna, leidęs Rasai pasikviesti kartu gyventi ir draugių... Be to, neva Rasa smarkiai gerdavusi ir su ja sunku būdavę susikalbėti.
R. Lisauskaitė savo parodymuose dievagojosi, jog būtent Miris vertęs ją dirbti prostitute, kaip ir iš kitų moterų, taip ir iš jos, atėmęs pasą. Nors ir iš ištekėjusi už Mirio, vis tiek privalėjusi atidirbti jam 2500 svarų sterlingų, tik tuomet galėjusi būti laisva. Ji, girdi, buvusi tokia pat sekso vergė, kaip ir kitos nukentėjusiosios. J. Oltaris neduodavęs jai nė penso, tik pats pasiųsdavęs pinigų į Lietuvą jos vaikui išlaikyti.
Na o iš tikrųjų R. Lisauskaitė savo vyrui padėjo prostitucijos versle. Ji vadovavo merginoms, kartu su Miriu siuntinėjo jas klientams, pirkdavo joms rūbus ir tramdydavo nepaklusniąsias. Tai ji savo pažįstamiems Lietuvoje duodavo ženklą, jog reikia „papildymo“, prašydavo atsiųsti merginų nuotraukas, kad Miris ir jo pusbroliai nutartų, kuri mergina tinkama darbui ir kuris tą „prekę“ nupirks.
Žinojo, ką veiks
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis tų moterų žinojo, kur ir ko važiuoja. Ne viena sekso paslaugas buvo teikusi Lietuvoje, Maskvoje ar kitur. Šiaip ar taip, pakliuvusios į tos gaujos pinkles, jos tapdavo vergėmis: neturėjo teisės niekur išeiti, iš jų būdavo atimami asmens dokumentai ir pinigai, o jei mažai uždirbdavo, būdavo mušamos, žaginamos, iš jų nuolat buvo tyčiojamasi, jos būdavo perparduodamos į kitus „bordelius“.
Kai kurios moterys, kurioms pavyko ištrūkti iš albanų gniaužtų, į Lietuvą negrįžo, o savarankiškai ir toliau teikė sekso paslaugas. Nerimaujantiems artimiesiems jos tvirtino dirbančios gerai apmokamus „padorius“ darbus ir atsiųsdavo pinigų.
Iš Lolitos pasakojimo: „Vyras gerdavo ir mušdavo. Nusibodo toks gyvenimas: vyras smurtauja, nėra darbo, nėra pinigų, vaikas alkanas. Pažįstami pasiūlė važiuoti į Angliją dirbti prostitute. Sutikau, nes nemačiau kitos išeities. O be to, panašų užsiėmimą jau buvau išbandžiusi anksčiau.
Tačiau pakliuvus į to albano rankas, plaukai pasišiaušė – laikė užrakintas ir versdavo dirbti be jokio poilsio. Girdi, už tave užmokėta 3000 svarų, tai privalai atidirbti. Kai pasipriešinau, sudaužė taip, kad teko ilgai žaizdas laižytis. Bet vis tiek vertė dirbti – pagrimuodavo ir veždavo pas visokius iškrypėlius. Tačiau sulaukiau progos ir dar su viena mergina pabėgome. Namo negrįžome – pinigų neturėjome. Ėmėme pačios intymias paslaugas teikti: dirbome kiek norėjome ir pinigų niekas iš mūsų neatiminėjo. Galėjau siųsti uždirbtus pinigus sūnui išlaikyti.“
TIK FAKTAI:
Verbuotojai už vieną sekso vergę gaudavo 2500–4000 svarų sterlingų.
J. Oltario sekso vergijoje galimai nukentėjo ne mažiau kaip 25 moterys.
Teisme pavyko įrodyti, kad J. Oltaris nupirko 4 merginas, bet neįrodyta, kad iš jų pelnėsi ar įtraukė jas į prostitucijos verslą.
Užsienyje lietuvės dažniausiai parduodamos į kitataučiams – neretai albanų tautybės nusikaltėliams.
Kriminalinės policijos biuro duomenimis, pernai nukentėjusiomis nuo prekeivių žmonėmis oficialiai pripažinta 11 moterų, o šiemet – jau 10.
Šiuo metu pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis.
Teisėsaugininkams, tiriantiems tokio pobūdžio bylas, paprastai pavyksta pripažinti nukentėjusiomis tik maždaug trečdalį moterų. Du trečdaliai duoda parodymus, bet savo darbdaviams jokių pretenzijų nereiškia.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
