Liucija Zubrutė, LRT.lt
Baltoji lazdelė – senas, bet nepamainomas aklųjų palydovas, leidžiantis orientuotis aplinkoje, tačiau dabartinės technologijos suteikia galimybę savarankiškai nuveikti kur kas daugiau. Informaciją ekrane įskaitančios programos, apie kliūtis perspėjantys įtaisai, spalvas atpažįstantys smulkūs aparačiukai – tik maža techninių pagalbos priemonių (TPP) dalis, kurią šiuo metu siūlo rinka.
Anot tokiomis priemonėmis prekiaujančio Karolio Verbliugevičiaus, Lietuvos neregiai turi galimybę įsigyti viską, kas šiuo metu yra sukurta. Tiesa, didžiausia kliūtimi tampa pinigai – naujausių išradimų valstybė nekompensuoja.
„Klientai labai norėtų, kad būtų kompensuojama spalvų atpažinimo priemonė. Tai – telefono dydžio pultelis, kurį pridėjus prie bet kokio paviršiaus (stalo, marškinėlių ir t.t.), lietuviškai ištariama spalva. Šis prietaisas kainuoja apie 700 litų“, – teigia regėjimą praradęs „Verslo ir neįgaliųjų vystymo grupės“ vadovas K. Verbliugevičius.
Kalbantys daiktai: svarstyklės, laikrodžiai ir lipdukai
Buityje neregiams padeda iš pažiūros paprasti daiktai. Jie skiriasi tik tuo, kad sugeba kalbėti: laikrodis garsiai ištaria, kiek yra valandų, svarstyklės pasako, kiek žmogus įbėrė miltų, o ant stiklinės krašto pritvirtintas apskritas plastmasės gabaliukas pradeda pypsėti, kai indas jau beveik sklidinas.
Sukurtas ir akustinis fazių ieškiklis, kuris leidžia saugiai patikrinti fazę rozetėje ir nustatyti tikslią elektros srovės tekėjimo vietą. Taip aklieji patys gali atlikti nedidelius remonto darbus. Kalbantis fotoalbumas padeda lavinti mažųjų aplinkos pažinimo įgūdžius, nes atvertę nuotrauką, gali girdėti 10 sekundžių garso įrašą.
Susiorientuoti namuose neregiams padeda specialūs lipdukai, ant kurių Brailio raštu galima pažymėti pavadinimus, o paskui juos priklijuoti ant norimų daiktų. Tokia priemonė kainuoja apie 160 litų. Taip pat sukurtas garsinis atitikmuo – lipdukai, kuriuose įtaisytos mikroschemos.
„Lipduką galima užklijuoti ant segtuvo su dokumentais. Tuomet prie jo yra pridedamas specialus, diktofono funkcijas primenantis, pultelis. Pats žmogus į jį įrašo frazę, o paskui, pridėjus pultelį prie segtuvo, išgirsta, ką įrašė“, – sako K. Verbliugevičius. Anot jo tinklalapyje skelbiamos informacijos, tokia priemone, kuri įkainota nuo 600 iki 1500 litų, galima sužymėti viską – nuo knygų iki maisto produktų.
Skaito ausimis ir pirštais
Mokyklose aklieji pripranta skaityti Brailio raštą – ten dirbantys mokytojai taip pat jį moka, todėl gali tikrinti moksleivių darbus. Tačiau paskui norintieji studijuoti susiduria su keblumais, mat universitete turi prisitaikyti prie daugumos. Anot anglų ir prancūzų kalbų filologiją studijuojančios neregės Irmos Jakštytės, mokslas be specialiai pritaikyto kompiuterio būtų neįmanomas.
„Patys kompiuteriai be specialių programų nelabai ir padėtų. Pavyzdžiui, programą „NVDA“ aš nešiojuosi su savimi USB rakte ir galiu panaudoti kiekviename kompiuteryje. Ji perskaito ekrane esančią informaciją. Šios programos užtenka tam, kad susirastum reikiamą failą“, – apie kasdienį kompiuterio naudojimą sako antrakursė.
Profesionalesnės programos nėra nemokamos. Populiariausia jų – „JAWS“ – kainuoja daugiau nei 3000 litų. Didžiąją dalį kainos kompensuoja valstybė, todėl patiems akliesiems lieka susimokėti apie 300 litų.
Magistrantūros studijas šiemet baigsianti Laima Svetlana Zemleckienė teigia, kad pasiruošimas paskaitoms, mokslinių darbų rašymas vyksta lėčiau nei kitiems įprasta. Surastus skaitinius aklieji skenuoja, paskui keičia formatą iš PDF į Word – tik tuomet programa gali garsiai perskaityti informaciją.
„Rašymo procesas užtrunka žymiai ilgiau, nes klausydama išsirašinėju citatas. Kai matai – užmeti akį į tekstą ir žinai, kad vienas ar kitas teiginys buvo puslapio viršuje. O čia tenka slinkti puslapį žemyn, klausytis. O jei dar nesuprantamai perskaito, tenka kartoti. Nuėjai iki lapo galo, bet pagalvojai: juk viršuje buvo geras sakinys – vėl grįžti, ieškai“, – apie studijų procesą pasakoja neįgaliujų teatrui vadovaujanti L. S. Zemleckienė.
Kalbėdamos apie universitete sukurtas galimybes studijuoti, tiek I. Jakštytė, tiek L. S. Zemleckienė tikina, kad dėstytojai geranoriški, leidžia naudotis visomis reikalingomis technologijomis, įsirašinėti paskaitas, tačiau specialiai joms nuolaidų nedaro.
Padėtų Brailio spausdintuvai
I. Jakštytė sako, kad akliesiems studijų metu reikia įdėti kur kas daugiau pastangų nei sveikiesiems. Todėlm specialūs aparatai, tekstą atspausdinantys Brailio raštu, būtų tikras išsigelbėjimas. Savarankiškai įsigyti šį spausdintuvą labai sunku, nes jo kaina siekia apie 15 000 litų. Todėl nematantys studentai labai džiaugiasi, kad naujojoje Vilniaus universiteto bibliotekoje yra speciali auditorija su pritaikyta technika.
„Saulėtekyje įrengta viena vieta neįgaliesiems su Brailio spausdintuvu, skeneriu ir kompiuteriu, kuriame yra kalbanti programa. Studijos palengvėja – mokslo centras dirba visą parą – galima atvykti bet kada ir naudotis“, – teigia I. Jakštytė.
Kiek pigesnis tokios technikos variantas – Brailio eilutė – įrenginys, jungiamas prie kompiuterio. Tuomet informacija pateikiama Brailio raštu ir galima skaityti pirštais. Toks įrenginys labai naudingas akliesiems, kurie neprigirdi.
Sovietinis mentalitetas: man priklauso
Akla garso režisierė Eglė Jarmolavičiūtė sako, kad 100 proc. kompensuojamos TPP nėra geras sprendimas, nes atsiranda žmonių, kurie piktnaudžiauja tvarka.
„Techninės pagalbos neįgaliesiems (TPNC) centre sutikau pažįstamą merginą. Ji man sako: „Einu pasiimsiu grotuvą, kuris man priklauso. Man jo nereikia, bet priklauso.“ Aš bandžiau aiškinti, kad galbūt yra žmonių, kuriems tikrai jo reikia – o jei tas grotuvas paskutinis, ir tu jį paimsi? Tokia situacija – tarsi užsilikęs sovietinis mentalitetas“, – sako E. Jarmolavičiūtė.
Aklųjų atstovai tvirtina, kad TPP kompensavimo tvarka nėra orientuota į akluosius – nežengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, priemonės dažnai yra nekokybiškos. TPNC priemones perka dideliais kiekiais, dažnai didesnį dėmesį skiria kainai.
„Vienu metu buvo nupirktos tokios plonos lazdelės – visiškai netinkamos vaikščioti – jos lūždavo. Tokias nupirko – kitokių negausi“, – apie nekokybiškus produktus pasakoja E. Jarmolavičiūtė.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) atstovai sako, kad situacija pasitaisytų, jei neregiai galėtų rinktis savarankiškai.
„Priemonių reikia laukti labai ilgą laiką. Tokių paprastų dalykų, kaip kalbančio laikrodžio, tinkamos baltosios lazdelės (ji turi tikti pagal ūgį) žmonės laukia ilgiau nei metus. O kaip judėti neregiui be baltosios lazdelės?“, – retoriškai klausia LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.
Anot jos, mechanizmas veiktų kur kas efektyviau, jei aklieji priemones įsigyti galėtų tiesiai iš gamintojų, o valstybė kompensuotų išlaidas. Tokiu atveju neregiai galėtų pasirinkti ir brangesnius gaminius, o skirtumą sumokėtų patys.
Viena Brailio mašinėlė dešimčiai metų
LASS tvirtina, kad TPP naudojimosi terminai – per ilgi. Pavyzdžiui, kompensacija grotuvui aklieji gali pasinaudoti vieną kartą per 6 metus, o Brailio mašinėlei, kuri ypatingai reikalinga moksleiviams, – kartą per 10 metų. Anot R. Balčikonienės, tvarka ydinga tuo, kad net įrodžius, kad prietaisas buvo nekokybiškas ar jo nebeįmanoma pataisyti, akliesiems tenka laukti termino pabaigos.
„Esame susidūrę su konkrečiu atveju – buvo įsigyta Brailio mašinėlė, bet jos kokybė buvo prasta ir po pusmečio sugedo. Mašinėlės niekas neremontavo, TPNC naujos įsigyti neleido, todėl ji tapo nereikalingu ir nenaudingu daiktu. Tai tas pats, jei regintis vaikas būtų priverstas atsisakyti galimybės rašyti ranka“, – Brailio mašinėlės svarbą apibūdina LASS pirmininko pavaduotoja.
Aklųjų atstovai kompensacijos aprašuose siūlo nenurodyti konkrečių TPP pavadinimų, o nustatyti išmokų dydžius tam tikrų gaminių grupėms. Tokius atveju neregiai galėtų laisvai rinktis jiems tinkančias priemones.
