Pastaraisiais metais nepaliaujamai augant maisto kainoms, žemdirbių kišenės nesipučia. Žemės ūkio produkcijos gamintojų pečius vis labiau slegia didėjančių gamybos sąnaudų ir augančių įvairiausių reikalavimų našta, o perdirbėjų ir prekybininkų pelnai nemažėja. Brangstantis maistas, atotrūkis tarp gamintojų gaunamų ir vartotojų mokamų kainų, augančios gamybos sąnaudos verčia susirūpinti ir ES institucijos.
Ragina tvardyti monopolistus
Pasak Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininko Broniaus Markausko, ES institucijose nekart vyko diskusijos apie spekuliacijas maisto produktais, prekybininkų ir tiekimo įmonių beatodairišką siekį pelnytis, tačiau veiksmingi sprendimai nebuvo rasti: apsiribota raginimais didinti rinkų skaidrumą.
Sausio 19 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl ūkio gamybos medžiagų tiekimo grandinės: struktūra ir pasekmės“. Joje pabrėžiama, kad dabartinis kainų nepastovumas įgijo europinį ir pasaulinį mastą, todėl reikalingas atskiras Bendrijos sprendimas dėl maisto produktų grandinės.
Nacionalinės ir Europos konkurencijos institucijos paragintos pažaboti dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujančias įmones ir taikyti antimonopolinius įstatymus. Kitaip galimybes išgyventi praras ir pajėgūs prekiniai žemės ūkiai.
ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį bendros ES ūkininkų ūkių gamybos medžiagų sąnaudos vidutiniškai padidėjo 40 proc., o supirkimo kainos išaugo kur kas mažiau – vidutiniškai apie 25 proc. Pastebimas atotrūkio tarp gamintojų gaunamų ir vartotojų mokamų kainų.
Ūkininkams akivaizdu, kad gamybos sąnaudos auga kur kas sparčiau nei produkcijos supirkimo kainos. Be to, pastarosios linkusios dažniau kristi, o degalų, trąšų, sėklos, chemijos ar technikos – kilti.
„Maždaug prieš 10 metų tona trąšų kainavo apie 400 Lt, dabar už toną tenka mokėti 1 100 Lt. O grūdų kainos svyravo: mokėjo ir po 800 Lt už toną, ir kur kas mažiau“, – sakė Anykščių rajono ūkininkas Romualdas Kubaitis.
„Eurostat“ skelbia, kad 2000–2010 m. išlaidos energijai ir tepalams padidėjo 60 proc., sintetinėms trąšoms ir dirvožemį gerinančioms medžiagoms – beveik 80 proc., gyvūnų pašarams – daugiau kaip 30 proc., mašinoms ir kitai įrangai – apie 36 proc., sėkloms ir sodinamajai medžiagai – beveik 30 proc., o augalų apsaugos produktams – apie 13 proc.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, šalies augalininkystės ūkių kviečių auginimo išlaidos nuo 1 487 Lt/ha 2006 m. pakilo iki 2 105 Lt/ha 2008 m. 2009 ir 2010 m. išlaidos kiek sumažėjo ir buvo apie 1 880 Lt/ha. Natūralaus pieno gamybos išlaidos 2006 m. buvo 589 Lt/t, o 2008 m. – jau 694 Lt/t. 2010 m. pieno gamybos išlaidos sumažėjo iki 642 Lt/t.
Po Naujųjų metų – naujos išlaidos
Anot B.Markausko, brangsta ne tik žaliavos, bet ir įvairios paslaugos. „Ūkiams vis keliama reikalavimų kartelė, atsiranda vis naujų, pavyzdžiui, pieno šaldytuvų, gyvulių produktyvumo kontrolės prietaisų kalibravimas, mokame pelno mokestį, daugiau teks mokėti žemės mokesčių ir kt.“, – vardijo ŽŪR vicepirmininkas.
„Savikainą didina išaugę aplinkosaugos, veterinarijos, maisto saugos ir kiti reikalavimai“, – antrino Biržų rajono ekologinio pieno ūkio savininkas Vytautas Stankevičius.
Ūkininkai susirūpinę, kad nuo metų pradžios ūkių produkcijos savikainą didina pabrangusi elektra ir sparčiai augančios dyzelino kainos. „Per pastarąsias savaites dyzelino kaina pakilo 15 centų už litrą!“ – nuostabos neslėpė R.Kubaitis.
V.Stankevičius skaičiuoja, kad svarią stambių ūkių gaminamos prekinės produkcijos savikainos dalį sudaro darbo jėga.
„Kalbant apie pieno ūkius, greičiausiai retas jų dirba stabiliai ir pelningai. Manau, kad stabilesnis gali būti šeimos ūkis, kuriame nėra samdomo darbo“, – svarstė pieno gamintojas.
B.Markausko teigimu, tokios žemės ūkio produkcijos gamybos tendencijos nieko gero žemdirbiams nežada: jiems tenka tik prisitaikyti.
„Jei grūdų kainos išauga, žemdirbiai perka daugiau trąšų, chemikalų. Kai grūdai pinga, augintojai mažiau tręšia ir naudoja chemijos. Taip pat ir gyvulininkystės ūkiuose. Padidėjus pieno kainai, apsimoka pirkti įvairius pašarų priedus ir didinti gyvulių produktyvumą. Jei kaina krenta, tenka veržtis diržus ir stengtis išgyventi minimaliomis išlaidomis“, – aiškino ŽŪR vicepirmininkas.
Be išmokų grėstų bankrotai
Ūkininkai pabrėžia, kad jiems kur kas sudėtingiau išsilaikyti tokiomis sąlygomis, nes konkuruoti tenka bendroje ES rinkoje, o jų gaunamos tiesioginės išmokos yra kelis kartus mažesnės už kolegų iš ES senųjų narių valstybių.
„Mūsų ūkininkai išgyvena, bet negalime lygintis su vokiečiais ar prancūzais, kurie gauna tris ar daugiau kartų didesnes tiesiogines išmokas. O už pagrindines žaliavas – trąšas, degalus ir agrochemiją mokame panašią kainą. Tad augančios sąnaudos mūsų ūkiams kerta stipriau. Jei žemdirbius dar labiau prispaus, jie pamažu ims dairytis į miestą“, – samprotavo Panevėžio rajono augalininkystės ūkio savininkas Henrikas Kairys.
V.Stankevičius įsitikinęs, kad prekinę produkciją gaminantys ir darbuotojus samdantys pieno ūkiai nuostolių neišvengtų, jei nebūtų mokamos tiesioginės išmokos.
„Nors dabar pieno kaina gana palanki, be išmokų ilgai neišsilaikytume. Kad mūsų žemdirbiai pelningiau dirbtų, išmokos turėtų bent artėti prie kitų europiečių vidurkio. Dabar dirbame diskriminacinėmis sąlygomis“, – apgailestavo ūkininkas.
R.Kubaitis primena, kad vakariečiams tokiais tempais nereikia investuoti į gamybą. „O mums reikia vytis kolegas ir per trumpą laiką modernizuoti ūkius. Tai reikalauja daug lėšų“, – dėstė anykštėnas.
Prekybininkai nepažabojami
Ūkininkų pelno atitinkamai nepadidina ir augančios maisto kainos, nes produktų brangimas daugiau naudos teikia prekybininkams.
„Kalbant apie maisto mažmeninės kainos grandinę reikia pripažinti, kad nepažabojami yra prekybininkai. Kenčia žemdirbiai, pyktis su prekybos centrais vengia ir perdirbėjai. Čia sprendimus reikėtų priimti Europos mastu“, – įsitikinęs B.Markauskas.
Anot H.Kairio, ūkininkų visiškai prispausti neleidžia eksporto galimybės. „Jei negalėtume išvežti grūdų, būtų gerokai blogiau. Per ilgą laiką atsirinkome tarpininkus, kurie išveža grūdus. Patys stebime kainų pokyčius biržose ir matome, kada mus nori visiškai „išmaudyti“, o kada tai daro saikingai. Kurie tuo nesidomi, labiau nukenčia“, – pasakojo augalininkystės ūkio savininkas.
Susikooperavę pieno gamintojai perdirbėjų diktato bando išvengti eksportuodami pieno žaliavą. „Alternatyva viena – vienytis. Tačiau ūkininkai, matyt, dar gerai gyvena, kad nesikooperuoja. Susibūrę galėtume pirkti didesnius kiekius trąšų, chemijos, parduoti grūdus. 1 000 tonų – tai niekis, geram sandėriui reikia 20–30 tūkst. tonų grūdų. Bėda ta, kad kurti kooperatyvus reikia lėšų, o jų ūkininkai dabar neturi: tenka mokėti kreditus. Bet ateityje būsime priversti vienytis“, – samprotavo R.Kubaitis.
Kainas augina spekuliacijos
Anykščių rajono ūkininkas pabrėžė, kad didele bėda tampa į žemės ūkio produkcijos rinkas persimetusios spekuliacijos. Žemdirbiai jaučia, kad kainoms įtaką daro jau ne tik pasiūlos ir paklausos santykis, o spekuliacijos finansų rinkose, karteliniai kompanijų susitarimai.
„Prieš savaitę grūdų kaina buvo 660 Lt už t, o šiandien moka jau 685 Lt už t. Pardavęs 200 t grūdų netekau 5 000 Lt“, – apgailestavo ūkininkas.
Pasak H.Kairio, grūdų ir žaliavų kainų svyravimai gali sužlugdyti ūkius. „Ūkininkai – ne analitikai, kad nuspėtų, kas dėsis rinkose. Jei grūdus parduosi, kai jų kaina nukritusi, o trąšų įsigysi, kai jų kaina pakilusi, tuomet žiūrėk, kad galą su galu sudurtum. O jeigu dar iššąla pasėliai ir juos pavasarį reikia atsėti, tuomet visai nelinksma“, -–samprotavo grūdų augintojas.
Europos Komisija pernai skelbė, kad naftos, dujų, grūdų kainų augimas susijęs su spekuliacijomis finansų rinkose, ir pripažino, jog šį reiškinį būtina suvaldyti. Būta siūlymų riboti įmonių, kurių veikla siekiama monopolizuoti rinkas, pozicijas.
H.Kairys teigė, kad mūsų ūkininkus žlugdo ir spekuliacijos žeme. „Pas mus nėra doros žemėtvarkos. Nusiperka kostiumuoti berniukai lauko viduryje sklypą ir siūlo ūkininkams brangiai pirkti arba nuomoti“, – apmaudo neslėpė augalininkystės ūkio savininkas.
Daugiausia pelno iš daržovių
Dr. Irena Kriščiukaitienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Ūkių ir įmonių ekonomikos skyriaus vedėja
Žemės ūkyje ryškus cikliškumas, todėl žemdirbiams pajamas reikia reguliuoti mažiausiai kas trejus metus. Vienais metais žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir gamybos sąnaudų santykis būna jiems naudingas, kitais – ne. 2010 m. bendras žemės ūkio produkcijos kainų indeksas, palyginti su 2009 m., padidėjo 16 proc. Augalininkystės produkcijos kainos išaugo 25 proc., o gyvulininkystės – 11 proc. Taigi ūkininkams naudingiau verstis augalininkyste, nors ši šaka sukuria mažesnę pridėtinę vertę. Didžiausias materialinių ir techninių išteklių indeksas buvo 2008 m. – 29 proc. 2009 m. jis sumažėjo iki 25 proc., o supirkimo kainos šiek tiek išaugo. 2010 m. ūkių pateiktais duomenimis, pelningiausia buvo daržininkystė. Tokių ūkių rentabilumas siekė 56 proc., augalininkystės – 23 proc., pienininkystės – 18 proc. Svarbu pabrėžti, kad ūkininkų pajamoms didelę įtaką turi išteklių kainos ir sąnaudos. Pavyzdžiui, Lenkijoje jie pigesni dėl mažesnio PVM. Dėl to mūsų ūkininkų produkcija tampa mažiau konkurencinga.Straipsnio puslapiai:
Vida Tavorienė
