Sostinę šildanti „Vilniaus energija“ pabrėžia, kad jeigu šilumos kainos teismo būdu bus įšaldytos, ateityje jos kils dar labiau. Esą politikavimą derėtų pakeisti racionaliu požiūriu į energetiką. Apie šilumos kainas ir šio sektoriaus perspektyvas tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje „Respublika“ kalbėjosi su „Vilniaus energijos“ komercijos direktoriumi Rimantu Germanu.
Kiekviena kilovatvalandė - grynas nuostolis
- Kokia šiuo metu yra „Vilniaus energijos“ padėtis?
- Turbūt visiems suprantama, kad, pvz., benzinas negali būti pigesnis už naftą. Šiuo metu kuro sąnaudos kilovatvalandei (kWh) šilumos pagaminti yra 14,91 cento, o pardavimo kaina - 14,76 ct/kWh. Dar 2007 m. dėl kuro kainos neatitikimo (gamybos sąnaudoms - aut. past.) kilovatvalandės nuostolis siekė 1,84 cento.
Kai Šiaulių savivaldybė bylinėjosi su šilumos tinklais dėl uždelsimo, tai vartotojams prie kainos pridėjo 2 ct/kWh.
- Kokios šilumos kainos sieksite, jeigu Vilniaus savivaldybė paseks šiauliečių pavyzdžiu?
- Tada kainą kelti turėsime ne iki 22, o iki 24 ct/kWh.
- Kaip vertinate dabartinę padėtį energetikos sektoriuje?
- Galbūt kiek susiauriname vaizdą. Iš tiesų pasaulyje vyksta energetinė krizė. Paskutinė tokio masto krizė buvo 1973 m. Tas sukrėtimas, pvz., Daniją pavertė pirmaujančia pasaulyje šilumos valdymo technologijų srityje. O Švedija dėl krizės perėjo prie biokuro - pas juos šilumos gamybos balanse biokuras sudaro 60 proc. visų naudojamų išteklių. Šių dviejų šalių pavyzdys rodo, kad iš krizės galima išbristi.
- Ar biokuras - išeitis ir Lietuvai?
- Dabar, pvz., Vilniuje 10 proc. šilumos gaminama iš biokuro. Jeigu nebūtų trukdžių, kokie dabar yra atliekų deginimo fabrikui, priklausomai nuo jo galingumo, prisidėtų dar 10-20 proc. Tuomet vasarą jau dujų nereiktų, ir tai, aišku, atsilieptų ir tarifui. O jeigu išnaudotume visus Lietuvos resursus - kiek supūva miškuose, išmetama į šiukšlynus ir t.t. - ir sumažintume energijos vartojimą daugiabučiuose perpus, kas yra tikrai realu, mums dujų išvis nereiktų.
Renovuoti būtina
- Taigi pasigendate paramos daugiabučių renovacijai?
- Kitų šalių patirtis rodo, kad be renovacijos energetinių problemų išspręsti neįmanoma. Kiekvieną mėnesį savo tinklalapyje skelbiame penkių mažiausiai ir daugiausiai šilumos suvartojančių daugiabučių duomenis. Skirtumas tarp geriausių ir blogiausių yra dešimt ar daugiau kartų.
- Bet Vyriausybė neseniai perrašė paramos renovacijai taisykles ir remia jau kur kas mažesnę dalį renovacijos išlaidų.
- Manau, toks požiūris yra brutalus ir nekūrybiškas. Nesukūrus motyvacijos žmonėms, žadėti pinigai, o paskui paaiškėjo, kad jų neužtenka. Tai yra neracionalu. Rezultatą mes matome - renovacija sustoja. Kaip šiandien atsimenu premjero žodžius: „Mes padarėme viską“. Buvau pasipiktinęs.
Koks dėmesys skiriamas būstui? Aplinkos ministerijoje apie 6-10 žmonių tą klausimą sprendžia, Vilniaus savivaldybėje - panašus skaičius. O Švedijos tvariosios plėtros ministerijoje pusė personalo užsiima būsto problemomis. Manau, turi atsirasti jėga - ar vienas asmuo, ar grupė, ar partija, - kuri prisiims visą atsakomybę už renovaciją.
- Taigi teigiate, kad būtent daugiabučiai yra didžiausia energetikos skylė?
- Elektros generavimą su investicijomis galima pagerinti ir iš to paties kiekio kuro pagaminti 10-15 proc. daugiau šilumos. Perdavimo srityje nuostolius galima sumažinti iki 8-9 proc. Daugiabučiuose šilumos suvartojimas dvigubai didesnis, nei gali būti pritaikius palyginti mažas investicijas.
Investicijos gamybos ir perdavimo srityje atsiperka per dešimtis metų. Taigi investuotojas turi turėti rimtas garantijas. Antroji Vilniaus elektrinė pasenusi, statyta Antrojo pasaulinio karo belaisvių, ją reikia rekonstruoti. Savivaldybės pozicija, deja, nuvilia. Kad būtų prijungti nauji klientai, savivaldybė priešinasi, nors didesnis klientų skaičius reikštų mažesnį šilumos tarifą.
- Tad galbūt ir jūsų akcininkai „Dalkia“ prisibijo investuoti Lietuvoje?
- „Dalkia“ labai sėkmingai ir daug investuoja Kinijoje, Rusijoje. O čia... yra, kaip yra. (Šypsosi.) Visų lygių valdžios problema Lietuvoje - tai, kad jiems visiškai neįdomi ilgalaikė perspektyva. Jų gyvenimas - kaip kokių peteliškių, nuo rinkimų iki rinkimų. Energetikoje ketveri metai yra nulis.
Garantuoja švarų orą
- Neseniai Aplinkos ministerija išplatino pranešimą, kad šilumininkai ją spaudžia skirti Europos Sąjungos (ES) paramą atliekų deginimo gamyklai. Kaip į tai reaguojate?
- Galima ginčytis. Bet jeigu nieko nedarysime, mūsų laukia Neapolio (šiukšlėmis užtvindyto Italijos miesto - aut. past.) likimas. Pragyvenimo lygis auga, ir atliekų vienam žmogui daugėja, norime mes to ar nenorime. Dabar vienam žmogui Lietuvoje per metus tenka 240-250 kg atliekų, išsivysčiusiose šalyse - 600 kg. Ir mes tą rodiklį pasieksime.
Kur visa tai dėti? Statysime „Kazokiškes 2“, „Kazokiškes 3“ - ribą vis tiek prieisime. ES atliekų nedegina tik Baltijos šalys, Slovėnija ir Slovakija.
- Tačiau atliekų deginimo gamyklai priešinasi ir dalis Vilniaus gyventojų. Ar galite garantuoti, kad apylinkių oras nebus užterštas?
- Su tais gyventojais pats skridau į Austrijos sostinę Vieną, jie susipažino su analogišku fabriku miesto centre, šalia senamiesčio. Vaikščiojo, visi uostė ir nieko neužuodė. Atstumas nuo fabriko iki gyvenamųjų namų - apie 200 metrų. Esu buvęs ne viename atliekų deginimo fabrike. Toks „kvapelis“ būna 20-50 metrų spinduliu, ne daugiau.
- O jeigu fabrikui nebūtų skirta ES parama, ar vis tiek vykdytumėte projektą?
- Gamykla miestui yra gyvybiškai būtina - ne veltui jos statyba yra numatoma nacionalinėje energetikos strategijoje. Tiesiog jei nesugebėsime savo nacionalinei strategijai įgyvendinti panaudoti ES paramos, anksčiau ar vėliau ta našta kris ant visų mūsų - mokesčių mokėtojų - pečių. Pagrindinės sąnaudos - ne katilas, o dūmų valymo įrenginiai, sudarantys apie du trečdalius visos kainos. Arba būtų galima nukelti problemos sprendimą iki tada, kai prieisime prie Neapolio scenarijaus. Ten vis dar nesančią atliekų deginimo gamyklą kalbomis tebestato apie 15 metų.
