VšĮ „Kitokie projektai“ konsultantas Paulius Godvadas tvirtina, kad taip manyti – klaida, nes nė viena valstybė nesugeba išspręsti visų problemų. Jo nuomone, daugybę klausimų galėtų išspręsti bendruomenės, jeigu jos būtų gyvybingos ir veiklios. „50 sovietinių metų iš pašaknų pakirto svarbiausius visuomenės segmentus – šeimą ir kaimynystės bendruomenę. Ir tai – ne šalutinis efektas, o sistemingų pastangų rezultatas, – sako pašnekovas. – Kita vertus, gyvybingos bendruomenės atsparumas yra tai, kas žudo totalitarines valstybes. Totalitariniam valdymui reikia paklusnių piliečių, o ne bendruomenės, nes ji yra koncentruota ir sunkiai valdoma galia.“
Problemos kuriamos bendruomenėje
Pasak P. Godvado, daugybė tyrimų rodo, kad visos socialinės problemos sukuriamos bendruomenėje – jų ten atsiranda tada, kai bendruomenė veikia netvarkingai. „Pateiksiu pavyzdį – jei bendruomenėje žmonės vieni kitus labai gerai pažįsta, 90 procentų problemų išsprendžiama bendruomenės viduje, be jokios paramos. Sakykim, turiu kaimyną Kazį, kurį įsisodinu į automobilį ir nuvežu, kur jam reikia, nes jis mano kaimynas, o ne dėl to, kad tai kilnu ar dar kaip. Bet jei to nedarau, atsiranda problema, nes kaimas toli nuo rajono centro, seniūnijai tai nelabai rūpi“, – sako konsultantas.
O štai kitoks pavyzdys, šįkart iš Kauno: daugiabučio kaimynai skundžiasi nesaugumu, nors patys grįžę neuždaro laiptinės durų. „Tada nėra ko skųstis, kad tavo dviratį pavogė, bet žmonės nemato ryšio tarp savo kasdienio elgesio ir pasekmių, – pastebi Paulius. – Arba vėl – bendrijoje visi skundžiasi, kad vaikai iškapsto gėles, bet jie patys vaikų nesudraudžia. Dažnai netinkamą elgesį galima sustabdyti nedidele pastanga, be jokių didelių programų, projektų ir pan., bet tam reikia pakankamai budrumo ir drąsos.“
Pasak konsultanto, šalyje yra daug didelių, įsisenėjusių bėdų, kurias reikia spręsti. Viena jų – įtraukusis ugdymas. „Labai daug diskutuojama, ką turi daryti policija, socialiniai darbuotojai, medikai, mokytojai ir taip toliau, bet niekas neklausia, ką turi daryti kaimynai. O be kaimynų neįmanoma, – įsitikinęs pašnekovas. – Pavyzdžiui, jei mano kaimynystėje gyvena neįgalus žmogus ir jis negali išeiti į kiemą, nes nėra to, ano, aštunto, mano, kaip kaimyno, darbas yra sukurti erdvę, kad jis tai galėtų daryti, – mano, o ne valstybės ar dar kieno nors. Svarbiausia – nelikti abejingam.“
Maži žingsniai daro stebuklus
P. Godvado tvirtinimu, norint, kad kas nors keistųsi, pirmiausia reikėtų pastebėti, kas aplink tave negerai – tai mažiausias dalykas, kurį reikėtų padaryti. „Pavyzdžiui, mūsų kieme yra automobilių statymo neįgaliesiems vieta. Kadangi vietų trūksta, ten automobilius stato kas tik gali. Bet jeigu į kiemą atvažiuos negalią turintis žmogus, jis negalės čia sustoti, nes jam skirta vieta nuolat užstatoma. Tokius dalykus reikia pamatyti, bet tai nėra taip paprasta, šitą matymą reikia treniruoti“, – tvirtina konsultantas.
Kitas žingsnis – išmokti atsirinkti, ką pats gali padaryti, kad situacija pasikeistų. Pavyzdžiui, jei matai, kad kaimynas muša savo vaiką, pasak P. Godvado, pirmiausia reikia suprasti, kad tai, ką matai, yra nenormalu – reikia įsikišti, kitaip gyvensi labai nesaugioje aplinkoje. O tada jau reikia turėti strategiją, kaip pasielgti – reikalauti liautis, kalbėtis, kviesti policiją ir kt. „Jei šitie maži veiksmai daromi, žmonės paprastai labai greit koreguoja savo elgesį, įvyksta tikras stebuklas, – tvirtina pašnekovas. – Tuo mažai kas tiki, bet iš savo patirties galiu patvirtinti, kad kai žmonės pradeda žengti mažus žingsnius, galutinis veiksmas būna stulbinamas, nes taip veikia socialinė kontrolė.“
Nuo pastabumo iki refleksijos
„Iš esmės čia kalbame apie tai, kas vadinama socialiniu arba bendruomenės atsparumu, – teigia P. Godvadas ir sako, kad bendruomenės atsparumui svarbios trys esminės gebėjimų grupės, ir visų šių gebėjimų reikia sistemingai mokytis. – Pirmiausia reikia išmokti pamatyti būsimas problemas ir iššūkius, kol jos netapo grėsmingomis. Pavyzdžiui, jeigu pamatau savo kaimyną girtą išlipantį iš automobilio, turiu į tai atkreipti dėmesį, nes toks elgesys gali peraugti į labai rimtus dalykus. Nereikia ir to laukti – jeigu matau kaimyną, geriantį kieme, į tai jau turiu atkreipti dėmesį.“
Antroji grupė – gebėjimas su pastebėtais iššūkiais dorotis: „Jei norime, kad vairuotojai vieni kitus gelbėtų įvykus avarijai, jie turi išmokti suteikti pirmąją pagalbą. Tas pats galioja visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, žmonės turi žinoti, ką daryti pamačius, kad pažeidžiamos vaiko teisės.“ P. Godvado tvirtinimu, visuomenės nariai taip pat turėtų žinoti, kokios neįgaliųjų teisės, kaip bendrauti su negalią turinčiu žmogumi. Taip pat ir mokytojams reikia mokėti bendrauti ne tik su tais mokiniais, kurie klusnūs, mandagūs ir daro, kas pasakyta, bet ir su visais kitais, taip pat ir su negalią ar kokių nors savitumų turinčiais vaikais.
„Suprantu, kad tai didžiulis dabartinio laiko iššūkis, bet visos profesijos susiduria su iššūkiais, mokytojams taip pat reikia prie to pratintis, – sako konsultantas. – Kad susipažintų su įvairiomis negaliomis, mokytojas galėtų pabandyti savanoriauti kokioje nors neįgaliųjų organizacijoje – ten daug ko galima išmokti nemokamai. Gal verta lankyti ir kursus, paskaitas, be to, yra daug renginių, kur galima pabendrauti su neįgaliaisiais ir pasitreniruoti, kad į klasę atėjus neįgaliam vaikui žinotum, kaip reaguoti.“
Trečioji gebėjimų dalis, pasak pašnekovo, – mokytis iš savo patirties: „Tai – sąmoningas veiksmas, kurio dažniausiai nedarom. Ką nors nuveikę turėtume padaryti pauzę ir savęs paklausti: ką man tai reiškia, kokias galiu pasidaryti išvadas? To reikėtų mokyti jau mokykloje. Pavyzdžiui, grįžus iš ekskursijos vaikų dažniausiai klausiama, ar jiems patiko. Iš tikrųjų vaiko reikėtų klausti, ką jis patyrė, kas buvo svarbu, apie ką jis galvojo – tokie klausimai vaikui leidžia pagalvoti ir padaryti atradimų.“
Deja, konsultanto teigimu, dažnai to nedaroma ir valstybėje – viena reforma keičia kitą, bet nevyksta jokia refleksija, ką ta reforma atnešė gero ar blogo, kodėl ją reikia keisti kita. Tik tai įvardijus, galima išmokti šią pamoką ir nebekartoti klaidų. „Neseniai kilo bumas uždarinėti mažas mokyklas. Bet jau dabar aišku, kad tas mažas mokyklas, kurios yra paskutinis gyvenvietės ar miestelio švyturys, reikėtų išlaikyti bet kokia kaina, nes sutaupę čia, paskui išleisim keliskart daugiau, tiesa, kituose sektoriuose, kurie švietimui nerūpi, pavyzdžiui, socialinėje srityje“, – kalba pašnekovas.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Sprendimai randami kalbantis
Pasak P. Godvado, būtent tai, kad vienam valstybės sektoriui nerūpi kitas, yra didžiulė valstybės valdymo bėda. „Socialinio ir švietimo sektoriaus negalima atskirti nuo ekonomikos, kultūros, medicinos. Pavyzdžiui, įtraukusis ugdymas yra ir švietimo, ir socialinis, ir ekonominis klausimas, kaip ir sveikatos, kultūros, ir visų kitų. Negalima sakyti – žiūrėkite, mes čia ekonomika užsiimam, o neįgaliaisiais rūpinkitės patys. Arba žiauru sakyti, kad sunkiai besimokantys moksleiviai yra tik švietimo problema, nors koks nors vaikas Kupiškio rajone negali mokytis dėl to, kad gyvena absoliučiam skurde, neturi savo lovos, savo kampo, neturi knygų, jo tėvai niekada iš kiemo neišeina. Būtų stebuklas, jeigu šitas vaikas mokytųsi gerai, o blogai mokosi ne todėl, kad nesistengia, o todėl, kad gyvena tokiomis sąlygomis, kuriomis žmonės gyveno viduramžiais – nė kiek neperdedu“, – tvirtina konsultantas.
Kaip susikalbėti ir rasti bendrus sprendimus? Vienas būdų – kalbėtis, keistis nuomonėmis, norais, galiausiai derėtis: „Dirbu su bendruomenėmis – nuostabu, kai žmonės susėda ir išsiaiškina, kad koks nors nudžiūvęs medis ne jam vienam rūpi, o kokiems aštuoniems. Galima išsinešti kėdes į kiemą, susėsti ir pasikalbėti. Ir tai reikėtų daryti sistemingai. Rezultatai būna labai geri.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
