Kaimo turizmo verslas išgyvena ne pačius šviesiausius laikus. Jį plėtojantieji teigia, kad turtų iš to nesikraunantys – ką uždirba, tą vėl atgal investuoja. Tad dalis vadina tai gyvenimo būdu, o geriausiu atveju – bent papildomu uždarbiu.
Metai tik prasidėjo, tačiau jau dabar dauguma kaimo turizmą plėtojančių verslininkų mano, kad šie metai jų verslui nebus geresni nei pernykščiai. „Didelio augimo nesitikime, bet nesitikime ir didelio kritimo. Šie metai nebus iš lengvųjų“, – sakė naujasis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas.
Tik numanomos prošvaistės
Jo teigimu, tokie rezultatai paaiškėjo atliekant sodybų apklausą. Šiame versle kiekvienu atveju situacija individuali. Vieniems žmonėms kaimo turizmas yra tapęs verslu, kitiems – papildomos pajamos, tretiems tai gyvenimo būdas. Vis dėlto, prezidento manymu, dauguma kaimo turizmo sodybų vien iš to nepragyvena – uždirbama tik papildomų pajamų. Beje, sunkmečiu keletas kaimo turizmo sodybų iš šio verslo pasitraukė. Tiesa, masinių bankrotų kol kas nebuvo, tačiau išsamią informaciją asociacijos vadovas teigė matysiantis kiek vėliau, kai tose pareigose padirbės ilgiau.
„Rinka mažėjo, pajamos mažėjo, tačiau sodybos išgyveno patį sunkiausią laiką“, – tikino L. Žabaliūnas.
Kita vertus, jo teigimu, kainų augimo tikėtis būtų sunku. Tuo labiau kad šiuo metu kaimo turizmas daugiausia gyvena iš vietos rinkos – apsistoja vietiniai keliautojai.
Turtų nesuneša
Tarp Panevėžio rajono kaimo turizmo sodybų savininkų pasigirsta nuomonių, kad kaimo turizmo verslas neatsiperka. Tai aiškinama paprastai. Esą klaidinga manyti, kad turint namą aitvarai turtus suneš. Pastatyti namą kainuoja nepigiai, turi nustatyti tokią paslaugų kainą, kad investicija per numatytą laiką atsipirktų. Be to, dar nespėjus jai atsipirkti, po kelerių metų jau reikės rimtai remontuoti. Tad pakankamai užsidirbti vargiai įmanoma, nes nedarbo lygis mieste didelis, daug jaunimo išvažiavę į užsienį, o užsieniečiai į Lietuvą per daug nesiveržia. Be to, ir atvykusieji pasisvečiuoti dažniau renkasi pajūrį arba ežeringąjį Zarasų kraštą. Gimtadienius dabar kaimo turizmo sodyboje švenčia nedaugelis, gal dažniau tik jubiliejus, vestuves.
„Šventė – ne būtiniausia prekė. Tad neaišku, kiek kaimo turizmo sodybų pavyks išsilaikyti mūsų rajone“, – svarsto kai kurie verslininkai.
Tiesa, dalis mano užsidirbsią iš Europos krepšinio čempionato. Tuo labiau kad viešbučių mūsų krašte nedaug, o ir tie patys sukėlė kainas. Atstumai nėra dideli, atvažiuoti užsieniečiui iš Kauno ar Kėdainių mažai ką reikš. Be to, verslininkai spėjo, kad užsieniečių krepšinio sirgalių nebus itin daug. Didžiąją dalį aistruolių, manoma, sudarys lietuviai.
„Krepšinis neišgelbės ir per kelias dienas turtais neapipils“, – įsitikinę jie.
Tampa pomėgiu
Kaimo turizmo verslu užsiimantis Rigoletas Mykolaitis tikina, kad šis verslas merdi. Tiesa, absoliučiai apie visus to negalima pasakyti. Jam pačiam šis verslas ir anksčiau uždirbdavo tik papildomų pajamų, o dabar tapęs pomėgiu – uždirbti nepavyksta. Nebeapsimoka dirbti ir žiemą. To priežastimi jis įvardija faktą, kad žmonės nebeturi pinigų, taip pat labai sukelti mokesčiai verslui.
„Kainos sumažinti nebėra iš ko, o žmogui vis tiek per brangu“, – sakė R. Mykolaitis.
Kad kaina per didelė, jis teigė puikiai suprantantis – yra paskaičiavęs su žmona, kad ir jie patys taip leisti laisvalaikį vargu ar išgalėtų. Kita vertus, neturi kitos išeities – nebeturi iš ko nuleisti. Tuo labiau kad šis verslas reikalauja itin didelių sąnaudų – sunaudojama daug elektros, vandens, dezinfekavimo priemonių ir kt.
Tikisi, kad atsigaus
Sodyboje „Pas Rapolą“, esančioje šalia Panevėžio, truputį kitokia padėtis. Čia šiais metais iškilo naujas namas. Pasak sodybos savininko Dainiaus, jis pastatytas atsižvelgus į poilsiautojų pageidavimus – su sale, kurioje tilps net šimtas žmonių, bei atskirais miegamaisiais su visais patogumais. Tad dabar klientams, pasak sodybos šeimininko, galima pasiūlyti didesnę erdvę seminarams, konferencijoms ir šventėms. Be to, sodyboje yra du namai – vienas atnaujintas, siekiant išsaugoti senąsias lietuviškas tradicijas, su vos juntama Provanso spalvų gama, skirtas didesnėms žmonių grupėms; kitas – šiek tiek mažesnis, bet jaukus, už mažesnę kainą. Tokiu būdu stengiamasi dirbti lanksčiai, prisitaikant prie rinkos sąlygų. Pasak pono Dainiaus, atšilus orams, itin populiari tapo kubilo nuomos paslauga.
„Tačiau padidėjusio poilsiautojų srauto kol kas dar nejuntame“, – guodžiasi verslininkas ir tikisi, jog pasitaisius ekonominei šalies padėčiai žmonės vėl pradės dažniau išvykti iš namų pailsėti gamtoje.
Marta MINSONAITĖ
