Rita ŽADEIKYTĖ
Neapsikentę darbo be pelno, savininkai uždaro kaimų parduotuves. Jos išsilaiko nebent didesniuose kaimuose. Šiandien kaimo parduotuvės yra tam tikras socialinis ir demografinis rodiklis. Ten, kur neliko parduotuvių, iš kaimo baigia pabėgti visos jaunos šeimos, o senukai palaikiais dviračiais ar pėsčiomis eina nusipirkti duonos už kelių kilometrų.
Be konkurencijos
Redakcija gavo laišką iš Šiaulių rajono Verbūnų gyvenvietės žmonių. Gyventojai nuogąstavo, kad Verbūnuose liko vos viena parduotuvė, nebėra konkurencijos, todėl tenka pirkti brangesnes prekes. Autobusai kursuoja retai, sunku pasiekti miesto parduotuves.
Nuvažiavę įsitikiname, kad Verbūnuose yra vienintelė, kepyklai „Verbūnų duona“ priklausanti parduotuvė. Iki vidurdienio – dar apie pusvalandis. Parduotuvėje – tik prekės ir pardavėjos.
Parduotuvė perkelta iš ankstesnių patalpų į kitas – erdvesnes. Naujai suremontuota. Švaru ir tvarkinga.
Duonos kainos – mažesnės, nei mieste. Juk tai kepyklos savininkams priklausanti parduotuvė. Alaus kituose kaimuose teko matyti pigesnio apie 20 centų. Bet pigesnio ir silpnesnio alaus čia nelabai perka. „Vandens mano šulinyje pilna“, – pardavėjos atkartoja kai kurių alaus pirkėjų žodžius.
Pardavėjos stebisi, kad verbūniškiai tik dabar susizgribo, kad gyvenvietėje liko tik viena parduotuvė. Buvusi kita nedidelė parduotuvė užsidarė maždaug prieš trejus metus – neišsilaikė dėl menko uždarbio.
„Ne verslas, o socialinė paslauga“
Eugenijus Dajoras, vienas „Verbūnų duona“ savininkų ir vadovų, gūžčioja pečiais – kam negerai, kad čia veikia bent viena parduotuvė? Juk bent per keletą kilometrų aplinkui nėra kitos.
„Jeigu ne kepykla, parduotuvę laikyti mums visiškai neapsimokėtų. Nulis kiauras iš kaimo parduotuvės“, – atviras E. Dajoras.
Jis skaičiavo: Verbūnų parduotuvės apyvarta be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) per mėnesį žiemos laikotarpiu siekia apie 60 tūkstančių litų. Pelnas – apie 15 procentų. Vasarą apyvarta didesnė.
„Labai lengva suskaičiuoti: pelno per žiemos mėnesį turime apie 9 tūkstančius litų. Iš jų reikia sumokėti keturioms pardavėjoms atlyginimus, mokesčius – per mėnesį tam išeina apie 8 tūkstančiai litų. Vat ir visas verslas iš parduotuvės“, – skaičiavo E. Dajoras.
Vien parduotuvės patalpų remontas kainavo apie pusę milijono litų: „Mūsų vaikams ta investicija neatsipirks, anūkams nebent“.
E. Dajoras puikiai žino, kad net dalis didžiųjų prekybos centrų prastai gyvena, ką jau kalbėti apie kaimo prekybą.
„Kaimo parduotuvė gali būti nebent šeimos verslas, kur žmona pardavėja, o vyras – tiekėjas. O kitaip... Juk ne paslaptis, kad būtent dėl to yra nemažai kaimo parduotuvių, kur vyksta ir „juoda“, ir „balta“ prekyba, kad tik išsilaikytų. Todėl mūsų kaimo parduotuvė labiau yra ne verslas, o socialinė paslauga, kad gyventojai turėtų kur nusipirkti valgyti, o ne todėl, kad užsidirbtume. Mes užsidirbame iš kepyklos“, – sakė E. Dajoras.
Į parduotuvę takas užžėlė
Važiuojame toliau nuo miestų ir gyvenviečių duobėtu žvyrkeliu. Žiogų kaimas Šiaulių rajone. Buvusi sovietinės statybos kaimo parduotuvė prie keturbučių namų – užkaltais langais. Užsidarė maždaug prieš trejus metus. Žole apaugęs takas.
„Nebėra žmonių – nebėra ir pirkėjų“, – skėsteli rankomis Žiogų kaimo gyventoja Alma Leščinskienė, kurios jau kelinta giminės karta gyvena būtent Žioguose.
Ponia Alma skaičiuoja, kad iš nemažo kaimo likę maždaug keturiasdešimt žmonių. Kaime labai sumažėjo dirbančių žmonių.
„Jau prieš užsidarant parduotuvei kurį laiką pardavėja vis rymodavo viena už prekystalio tuščioje parduotuvėje, nebuvo, kas perka, todėl neišsilaikė ir uždarė. Nors tikrai stengėsi dirbti, prekių įvairių atvežti. Ir kainos buvo gana normalios“, – pasakojo A. Leščinskienė.
Parduotuvės pastatą nusipirko šeima, kuri žada kurti buvusioje parduotuvėje namus.
A. Leščinskienė pasakojo, kad dabar Žiogų žmonės važiuoja į Gruzdžių parduotuves autobusu. Ketvirtadieniais į kaimą užsuka ir autoparduotuvė, bet joje perka vos keli senyvi kaimo žmonės: jiems sunku nuvažiuoti iki Gruzdžių, nors kainos autoparduotuvėje didesnės.
A. Leščinskienės vyras dirba Gruzdžiuose, jeigu ko reikia parduotuvėje, parveža grįždamas iš darbo. Porą kartų per savaitę vaikai automobiliu važiuoja apsipirkti į Gruzdžius ar Šiaulius.
„Bet būna, kad vis tiek ko nors pritrūksti – grietinės ar druskos. Gerai būtų parduotuvė šalia“, – sakė A. Leščinskienė.
„Sprintas“ į parduotuvę
Žioguose sutinkame Ingridą, trisdešimtmetę keturių vaikų mamą. Čia gyvena Ingridos mama, kuri, kai lankėmės, buvo ligoninėje. Ingridai teko prižiūrėti mamos ūkį. Ingridos šeima išsikėlė į miestą.
Kai Ingrida su mažaisiais vaikais būna pas mamą, dažniausiai samdo kaimynus, kurie turi automobilį pavežti iki Gruzdžių parduotuvės. Už kelionę – 20 litų.
Ingridos mama, nors ir yra silpnos sveikatos, į Gruzdžių parduotuvę išsirengia pati. Nuo Žiogų kaimo iki Gruzdžių – apie 10 kilometrų. Pusantro kilometro iki plento mama numina dviračiu. Tada savo transporto priemonę palieka pas žmones ir sėda į maršrutinį mikroautobusą. Nuo posūkio į Žiogus mikroautobusas pajuda 11.30, o iš Gruzdžių atgal – 12.30. Tad parduotuvei lieka apie 20 minučių.
„Reikia labai gerai namuose mamai apgalvoti, ko tiksliai pirks parduotuvėje, nes ten galvoti nebus kada. Aplekia tekinomis prekystalius, nors jai labai skauda kojas, ir vėl skuba į autobusą“, – pasakojo mamos žygius Ingrida.
O jeigu pritrūksta druskos ar degtukų?
„Arba pas kaimynus, arba apsieini ir be to. Kaimo žmonės neišlepę“, – juokiasi Ingrida.
Į parduotuvę – kartą per mėnesį
Kaip tik prie kelio į Žiogus sustoja maršrutinis mikroautobusas iš Šiaulių. Airidas su dukrele ir mama grįžta iš miesto.
Vyras pasakojo, kad į parduotuves ir į turgų Šiauliuose jo ir Lauros šeima, auginanti du vaikučius, rimčiau išsiruošia kartą per mėnesį. Su mažais vaikais negali dažnai pavažinėti.
„Mėnesiui perkame dažniausiai 6 kilogramus mėsos faršo, kumpio – 4–5 kilogramus. Makaronų, aliejaus – visko, ko reikia. Pamatytumėte su kokiais nešuliais einam tuos 1,5 kilometro nuo plento iki namų“, – sakė Airidas.
Duonos, kitų kasdienių smulkmenų iš Verbūnų parveža į darbą ten važiuojanti Airido žmona.
Yra parduotuvių – yra jaunimo
Gilaičiai (Šiaulių rajonas, Kužių seniūnija). Apie pietus kaimo gatvės netuščios – vieni iš parduotuvės, kiti – į parduotuvę.
„Turim net dvi parduotuves ir abiejose yra, kas perka, nes daug gyventojų, daug jaunų žmonių. Jeigu kaime nebūtų parduotuvės, jaunimo čia niekas neužlaikytų. O dabar į Gilaičius keliasi jaunos šeimos“, – nusipirkusios kasdienių prekių ir grįžtančios į namus sako Gilaičiuose gyvenančios Kristina ir kaimynė Roma.
Kainos Gilaičių parduotuvėse šiek tiek didesnės, nei mieste, bet sutaupo kelionės išlaidas. Iki Kuršėnų ar iki Šiaulių nuo Gilaičių – maždaug vienodas atstumas – apie 20 kilometrų.
„Dažniausiai važiuojame į miesto parduotuves, kai pamatome per televiziją akcijų reklamas. Taip pigiau nusiperkame“, – sakė Kristina.
„Labai geroje vietoje gyvenu, parduotuvė visai čia pat. Nors tik kartą per savaitę einu apsipirkti. Bet iki miesto važinėti mano amžiaus būtų labai sunku“, – sako sutikta su ryšulėliu prekių gilaitiškė Genė Lengvenienė.
Duona ar alus?
Vienoje Gilaičių parduotuvių jau devynerius metus pardavėja dirbanti Jolanta sako, kad pagrindinės prekės kaime išlieka tos pačios daugelį metų – duona ir alus, dar – druska ir degtukai.
„Perka ir dešros, ir mėsos, ir kitų produktų, bet mažiau“, – sakė Jolanta.
Duona, kai Jolanta pradėjo dirbti kaimo parduotuvėje, kainavo 2,3 lito. Dabar – 4 litus. Alus taip pat šiek tiek brango, bet ne tiek, kiek duona. Anksčiau 2 litrai alaus kainavo apie penkis litus, dabar litras – apie 3 litus.
Prekyba parduotuvėje suaktyvėja po pašalpų ir pensijų.
Prekybos verslo šiandien nebepradėtų
Vilma Lekavičienė, vienos iš Gilaičių parduotuvių savininkė, savo parduotuvę įkūrė prieš 10 metų. Šeima privatizavo buvusios sovietinių laikų kaimo parduotuvės patalpas. Prekyba šioje šeimoje ir šiame pastate – tęstinumas, sovietiniais laikais parduotuvėje dirbo V. Lekavičienės anyta.
„Iš pradžių buvo neblogai. Jeigu šiandien reikėtų, tikrai nebesiimčiau to verslo“, – be džiaugsmo sako V. Lekavičienė.
Jeigu šeima neūkininkautų, vos išsilaikytų: „Po minimalų atlyginimą su vyru kažin, ar sau išsimokėtumėm“.
Kodėl anksčiau parduotuvė buvo pelningesnė?
„Žmonės turėjo daugiau pinigų, daugiau pirkdavo. Dabar perka tik tai, kas būtiniausia. Dabar žmonės ne tik pinigų neturi, bet ir prekės per tą laiką beveik dvigubai pabrango. Tokios prekės, kuri būtų atpigusi nors 10 centų – nežinau“, – sako parduotuvės savininkė.
Atsisveikinę sukame iš Gilaičių duobėtu žvyrkeliu. Tolumoje pamatome du sunkius krepšius iš parduotuvės nešančią moterį. Kiek paėjusi ji vis pasideda nešulius į pažliugusio kelio purvyną ir ilsina nuo nešulių svorio ištemptas rankas. Iki moters namų – dar apie porą kilometrų.
