Lietuvoje valstybės politika kaimo žmonių atžvilgiu yra bejėgiška, o šimtmečiais buvusiam tautos tradicijų ir kalbos puoselėtojui kaimui šiandien iškilo grėsmė. Nors sukurta dešimtys strategijų, Lietuvos kaimas iki šiol neturi savo ateities vizijos.
Antradienį, Žalgirio mūšio išvakarėse, Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatyva naujienų agentūroje ELTA surengtoje diskusijoje "Telkiamos jėgos "Žalgirio mūšiui" už Lietuvos kaimo išlikimą" dalyvavo Lietuvos kaimo išlikimo visuomeninės tarybos iniciatyvinės grupės (LKIVTIG) nariai. Grupė neseniai išplatino pareiškimą, kuriame pasmerkė Lietuvoje vykdomą kaimo politiką, dėl kurios kaimas ir atsidūrė ties išlikimo slenksčiu.
Pasak LKIVTIG narių, valstybė ignoruoja kaimo gyventojų poreikius ir galimybes, o jaunajai kartai nesudaro sąlygų aktyviai dalyvauti integracijoje į Europos bendruomenę. Vis rečiau net į didesnes kaimo vietoves beužsuka autobusas, duris užveria pašto skyriai, prastėja infrastruktūra, uždaromos kaimo mokyklos, bibliotekos, kitos kultūros įstaigos. Vietos valdžia, spręsdama savo finansines problemas, visa tai dangsto optimizavimu, kurio kriterijai niekam nežinomi. Be to, aktyviausių kaimo gyventojų, galinčių tapti valstybės turto kūrėjais, emigracija tapo neatsiejama.
Akademikas, M. Romerio universiteto profesorius Antanas Buračas su nostalgija prisiminė kaimo politiką tarpukario metais. Anot jo, ilgus šimtmečius kaimas buvo kultūros, tradicijų išsaugojimo vieta, deja, šiuo metu dėl netikusios valstybės politikos kaimas praranda lietuvybės puoselėtojo vaidmenį.
"Europoje jau seniai suprato, kad kaimo žmonės - tie žmonės, kurie nepajėgs konkuruoti dėl kainų žirklių tarp miesto ir kaimo, tie žmonės, kuriems reikia teikti pagalbą, kad jie neatsiliktų pagal savo dvasines galimybes, kultūros plėtrą, o Lietuvoje kažkaip valstybės politika kaimo žmonių atžvilgiu yra labai bejėgiška", - sakė A. Buračas.
Per pastaruosius dešimt metų kaimo gyventojų skaičius Lietuvoje stabilizavosi, bet panašu, kad ateityje jis mažės. Profesoriaus įsitikimu, jeigu išnyks kaimas, milžiniška našta, išlaikymo krūvis guls ant valstybės biudžeto pečių. Dėl to būtina ieškoti naujų kaimo išlikimo galimybių, kaip tai yra daroma kitose Europos valstybėse.
Marijampolės apskrities švietimo tarybos narys mokytojas Juozas Rožas sakė, kad Vyriausybė mažai rūpinasi kaimo ateitimi, klestėjimu, kaimo žmogaus augimu. Kaimas moraliai degraduoja, smunka, pažangesnis jaunimas traukiasi iš sodžių, juose lieka tik senyvi piliečiai. Pedagogui labiausiai širdį skaudina kaimo švietimo problemos.
"Patiriame netgi kaimo tam tikrą švietimo krizę. Mažėja mokyklų, jos uždaromos kartais visiškai nemotyvuotai, nepagrįstai. (....) Kartais surenkama šimtai prašymų bet suvokiame, kad mūsų demokratijos lygis valstybėje žemas. Paprastai apsiribojama rinkimais, o šiaip žmogų išklausyti, įsijausti ir tenkinti jo poreikius vietinė valdžia užmiršta", - negailėjo kritikos Marijampolės apskrities švietimo tarybos narys.
Pasak parlamentaro Jono Ramono, daugelis grįžusių ūkine veikla verstis ūkininkų pradeda galvoti, kad veltui to ėmėsi, o Lietuvos laukus vis dažniu užvaldo svetimtaučiai.
"Vieną kartą pasižiūrėjau, kiek yra teigiamų posakių apie dirbantį žemdirbį, kaimo žmogų ir kiek neigiamų. Faktiškai vien neigiami - žemgrobiai, žemvaldžiai, vagys, samdinių išnaudotojai, tinginiai. Tada ne vienas žmogus, gyvenantis kaime, kuris galvojo, kad kuria Lietuvą ir augina duoną, jeigu ne krizė, pradėjo vesti derybas, parduoti ūkius užsieniečiams. (...) Tas branduolys žemdirbių, kuris iš kartos į kartą galvojo, kad reikalingas Lietuvai, nešnekės lietuviškai, o šnekės angliškai, vokiškai, daniškai", - kalbėjo Seimo narys.
Jis pripažino, kad paprastų žmonių prašymai valdžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Ūkininkai mažiau augina, nes žino, kad produkcija bus nuostolinga. Kita vertus, parlamentaras pabrėžė, jog reikia daryti viską, kad kaime išliktų papročiai, kultūra, kalba, lietuviška dvasia, nes "jeigu nebus kaimo, nebus ir Lietuvos".
Diskusijai įsibėgėjus Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo iniciatorius Rolandas Paulauskas kėlė klausimą, kas yra kaimo naikinimo priešai, prieš ką Žalgirio mūšis turėtų būti vedamas.
"Važiuoju iš Vokietijos į Lietuvą. Vokietijoje visi laukai iki pat asfalto yra naudojami. Įvažiuoji į Čekiją ir jau matyti daugiau tuščių laukų, jau yra monokultūra- sojos daugiausia; įvažiuoji į Lietuvą - dar daugiau tuščių laukų. Jeigu dešimties kilometrų skirtumu tarp Čekijos ir Vokietijos čia laukai užsėti, o ten - ne, tai, vadinasi, ne gamtinės sąlygos lemia, o lemia darbo organizavimas. Kažkur slypi ydingas požiūris į mus", - svarstė R. Paulauskas.
J. Ramono teigimu, kaimą niokoja nematomas priešas, deja, su juo kovoti reikia kaip su vėjo malūnais.
Akademikas A. Buračas priežastimis laiko tai, jog nevykdomos iniciatyvos, nėra bendros Lietuvos kaimo strategijos, "kaime kažkas daroma, bet tai nepasiekia eilinių jo gyventojų". Lietuva turėtų stengtis pakeisti ir kai kurias Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio nuostatas.
"Manau, kad reikia kovoti už kaimą, ne prieš kažką, bet už tai, kad pirmiausia būtų nuosekli vizija, kaip Lietuvos kaimas galėtų įžengti į ateities visuomenę. Tai būtų kova su visomis kliūtimis, kurios nebūtinai yra administracinės ar kitokios. Reikia sekti ta tradicija, kuria eina integruota Europa. Juk į ES įstojome ne tam, kad gautume išmokų stabdydami gamybą. (...) Gauname už tai, kad tos priemonės padėtų intensyvinti gamybą", - kalbėjo A. Buračas.
Mokytojas J. Rožas akcentavo, kad pasaulyje pilna žmonių, kurie pasiryžę darbuotis, kiti - leisti jiems tai daryti.
"Ir šitas komponentas "leisti jiems daryti" Lietuvoje yra sugniuždytas ir taip apraizgytas biurokratijos pančiais, kad išsilaisvinti, atsiskleisti ir parodyti savo iniciatyvas žmogui nepaprastai sudėtinga. Kalbantis žmogus - gyvenantis, o tylintis žmogus - mirštantis žmogus. Taigi reikia išrauti tą lietuvio nuolankų būdą. Mes per daug esame nuolankūs", - teigė LKIVTIG narys J. Rožas.
"Aš Vyriausybės vietoje įkurčiau kažkokį darinį, kuris pradėtų ir švietimo darbą ta kryptimi, kad žmonės nelauktų, kol pasibaigs krizė, o jau dabar bandytų rasti pragyvenimo šaltinį prie žemės. (...) Mūsų derybos su ES buvo nuolankaus žmogaus derybos su ponu ir ką jau davė ponas nuo stalo savo trupinių, tą ir ėmėme. Tai ir turime tą rezultatą. (...) Patys sutikome, pasirašėme. Tas Žalgirio mūšis turi būti organizuotas prieš mūsų pačių durnumą", - diskusiją baigė R. Paulauskas.
LKIVTIG patikino, kad kels į viešumą kaimo švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir kitas socialines problemas, inicijuos bendras diskusijas, teiks valdžiai siūlymus, padės įgyvendinti subalansuotą kaimo politiką bei prisidės rengiant Lietuvos ateities kaimo viziją.
"Vienykimės ir burkimės, kad bendromis pastangomis padėtume kaimui atsitiesti ekonomiškai ir dvasiškai, užimti deramą vietą tautos gyvenime. Tikimės, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė išgirs mūsų nerimą", - teigia jie.
