Kirdonėlių pamiškėje esančios sodybos kieme išvystas vaizdas nustebina kai kuriuos atsitiktinai užklydusius grybautojus. Išvydę būstą, kuriame gyvena žmonės, jį lygina su karo metais statytomis žeminėmis. Tačiau šis miniatiūrinis būstas jokiu būdu nėra žeminė. Ir jo gyventojai, susikūrę savitą pasaulėlį, regis, čia turi tai, ko dažnai trūksta didžiausiuose dvaruose.
Į redakciją paskambinę žmonės nupiešė jų akimis keistoką vaizdą. Miško sodyboje yra didžiulis, miškų ūkio klestėjimo laikais pastatytas namas, bet gyventojai jame beveik nebūna.
Jauna šeima su mažais vaikais glaudžiasi netoliese suręstame nedidučiame būste. Kai kuriems atklydėliams jis atrodo panašus į žeminę. Skambinusieji į redakciją tikino gailintys ten gyvenančių mažylių, kurie, jų įsitikinimu, čia turėtų jaustis negerai. Nutarėme aplankyti čia gyvenančius žmones.
Sustojus prie vytelėmis išpintų ir vynuogėmis apsodintų vartelių, pasitiko nediduko šuns lojimas. Pirmiausia išvydome šios sodybos vyriausios gyventojos Julijonos Jukonienės giedrą šypseną. Vėliau kieme pasirodė kiti gyventojai – 35 metų Alvydas, jo penkeriais metais jaunesnė draugė Jurgita, keturmetis ir septynmetis berniukai. Pastarasis, beje, jau pirmaklasis.
Alvydas vyresnėlį buvo ką tik atlydėjęs iš mokyklos ir abu motoriniu dviračiu rengėsi važiuoti į degalinę kuro.
Patogumų užtenka
Ši sodyba priklauso garbaus amžiaus sulaukusiai Julijonai Jukonienei. Vyrą Algirdą po nesėkmingos operacijos metu ištikusių komplikacijų ji palaidojusi prieš dešimtį metų.
Kalbėdama apie savo sutuoktinį moteris ir dabar nubraukia ašarą. Sako, labai bijojusi likti sodyboje viena, todėl be galo džiaugiasi, kad čia liko gyventi sūnus su drauge ir anūkais.
J. Jukonienė pasakojo, kad namelį savo vienturčiam sūnui pastatė jos vyras. Sakė, kad šis galėtų gyventi savarankiškai.
Čia jaunas vyras, grįžęs iš mokslų Pasvalio specialiojoje mokykloje, kūrė savo gyvenimą.
Šeimos miniatiūrinis namukas atrodo tarsi iš pasakos apie nykštukus. Jo langeliai mažyčiai, durys – galva remiamos. Aplink daugybė nedidukų įėjimų, durelių.
Šalia namuko išpinti takeliai, metro dydžio šiltnamis, kelių žingsnių pločio daržiukas, kuriame auga bulvės, pupelės, burokėliai, kopūstai.
Žvelgdama į namuką, negali nesistebėti, kaip jame visa šeima telpa. Tačiau bendraujant su jo gyventojais, paaiškėja, kad ne kambarių dydis, o sugebėjimas juose sutarti čia svarbiausia. Keturių asmenų šeima glaudžiasi viename kambarėlyje. Jame vos telpa spinta ir suaugusiųjų bei vaikų lovos.
Kišenės dydžio ir virtuvė bei joje esanti krosnis. Čia itin tvarkinga, švaru, kiekvienas daiktelis turi savo vietą. Yra ir patogumai – Jurgita atsuka kraną, į kriauklę pradeda tekėti vanduo. Kambarį apšviečia elektros lemputė. Pasirodo, šeima žiūri televiziją „Gala", klausosi muzikos.
Alvydas sako, kad šalčiausią žiemą apšildyti būstui užtenka glėbelio malkų. Užkuria krosnį – ir karšta lyg pirtyje. Vaikus maudo vonelėje virtuvėje. Čia pat kepamos bulvės, verdami „pladeliai„, kuriuos taip mėgsta šeima, gaminamos mišrainės. Šalia virtuvės – daugybė podėliukų, kuriuose Jurgitos ir jos anytos žiemai konservuotos daržovės. Sodybą puošia ant tvoros kabantys sustoję laikrodžiai, o ją saugo aptvaruose uždaryti šunyčiai. „Bijome iš aptvaro paleisti, nes šalia medžioklės plotai. Nesinori prarasti šunų“, – aiškina šeimininkai.
Nerimauja dėl pavėžėjimo į mokyklą
Paklausus, ar šeima nenorėtų keltis į didžiulį greta stovintį motinos namą, Alvydas ir Jurgita purto galvas. Sako, jiems čia geriau, patogiau. Be to, nori gyventi savarankiškai.
Alvydas didžiuodamasis aiškina namų vidų pats įsirengęs – šiltinęs grindis, sukalęs lovas. Tad savo sukurto lizdo taip paprastai nepaliktų. Ir į miestą nė už ką neitų gyventi. „Nuvažiuoju į Biržus ir iškart ten pavargstu, traukia namo. Kaime darbų visuomet atsiranda„, – sako vyras. Jį stebina prie Kirdonių kaimo baro nuolat sėdintys ir alų gurkšnojantys vyrai. Argi jie neturi ką veikti? Alvydas ir iš Nemunėlio Radviliškio kilusi Jurgita sako susipažinę pagal skelbimus laikraštyje. Tuo metu vyras buvo išsiskyręs su pirmąja drauge, kuri išvyko gyventi į kitą rajoną. Jo mama norėjo, kad sūnus grįžtų gyventi į kaimą. Buvo bandęs susipažinti su viena kita pažinčių ieškančia moterimi, tačiau, anot jo, visos jos norėjo vyrų „su plačiomis kišenėmis“.
Jurgita buvo kitokia. Ją tenkino Alvydo gyvenimo būdas.
Kirdonėlių miško gyventojai verčiasi iš socialinių pašalpų. Alvydas sako, kad paprašytas talkininkauja kaimo žmonėms. Jį kviečia dirbti kroviku į skerdyklą – sako, tikriausiai eisiąs, bet tuomet pašalpų nebegausiąs. Gyvenimu nesiskundžia ir švariai, tvarkingai aprengti vaikai. Keturmetis jaunylis iškrato visą maišą mamos nupirktų ugdymo priemonių ir bando piešti. Mama mažylį, kaip anksčiau ir vyresnį jo brolį, rengiasi leisti į Biržuose veikiantį savaitinį darželį. Ten, sako, vaikams gerai. Be to, negalią turinčiam mažyliui reikia nuolatinės specialistų priežiūros.
Didžiausias pirmaklasio berniuko tėvų rūpestis – kaip jis rudenį ir žiemą bus vežiojamas į mokyklą. Dabar Alvydas sūnų lydi iki už puspenkto kilometro nuo namų esančių Kirdonių. Baiminasi, kad vyresni vaikai, lipdami į autobusą, jaunylio nenustumtų.
Sutvarkius kelią, mokyklinis autobusiukas berniuką iš mokyklos parveža iki miško, kur jį pasitinka mama. Kaip bus žiemą, dar nežinia. Mokytoja Gražina Girdžiuvienė siūlo vaiką apgyvendinti bendrabutyje, tačiau tėvai pasiruošę braidyti per pusnis, bet mažo vaiko vieno nepalikti.
Pagalbos sulaukė vos paprašiusi
Kad mažučiuose namuose šilta ir gera, rodo ir tai, jog Alvydo mamą dažniausiai galima rasti ne savuose namuose, o pas vaikus. Jurgita pasakoja, kad jau nuo ankstyvo ryto mama beldžiasi ir ieško savo numylėto mažojo anūko. Ji prižiūri vaikus, ir kai tėvams reikia nuvykti į miestą.
Anyta itin gerai sutaria ir su marčia. Abi pasitardamos visokius buities darbus atlieka, kartu į miestą apsipirkti važiuoja. Alvydas sako kartais nusijuokiąs iš jų moteriškų kalbų ir pasitarimų, tačiau nesikišąs.
Kad mama beveik nebūna savo namuose, matyti iš užrakintų durų. Tiesa, ant vieno lango yra lipdukas, rodantis, kad jos būste veikia pagalbos pultelis. Moteriai, kaip vienišai atokios sodybos savininkei, juo naudotis davė Biržų policija. Jei ištinka nelaimė, tereikia mygtuką paspausti, ir pagalba atsilieps. Iš pradžių J. Jukonienė sakė abejojusi tokio pultelio būtinumu. Per trisdešimtį metų čia nieko blogo nenutikę. Tačiau prieš kelerius metus pagalba pravertė, kai į sodybą atėjo chuliganai iš Pasvaliečių ir pradėjo ją terorizuoti.
Paspaudus pultelį pareigūnai atskubėjo kaipmat. Buvo sulaikyti ir niekdariai. Nuo to laiko, pasak moters, čia ramu. Grįžtant iš šio ramybe ir šiluma alsuojančio miško trobelių pasaulio kilo įvairių minčių. Tai namai, kuriuos žmonės kuria taip, kaip jie įsivaizduoja savo gyvenimą.
Jei visi susikurtų namus, kuriuose jiems būtų gera, kad visi taip sugebėtų rūpintis savo mažyliais, nereikėtų tokios gausybės valdiškų globos namų.
