Lietuvoje apskritai išsiskirti iš pilkos ir nuobodžios minios yra kažkas nesuprantamo, dažnai smerkiamo ir baisaus. Lietuviai bijo kitokio požiūrio, gyvensenos, vertybių, net kitokios išvaizdos žmonių, nes visiems geriausia tai, ką puikiai pažįstame ir žinome. Esame užkietėjusių konservatorių tauta, kur lyčių lygybė nereikalinga, nes daugelis net neįžvelgia problemos, gėjai – ligoniai ir iškrypėliai, transseksualai išvis kosmonautai ir tūlam lietuviui net neaišku, kas jie tokie, o moteris su barzda per „Euroviziją“ sukelia tokią isteriją, kad net Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė per oficialią konferenciją pripažįsta, kad nežinojo, kaip tą paaiškinti savo anūkui. Regis, natūraliai turėtų kilti klausimas: jei Seimo pirmininko pavaduotoja nesugeba paaiškinti savo mažamečiui anūkui tokių paprastų dalykų – tai kaip ji aiškins tautai daug svarbesnius klausimus, kurie lemia mūsų visų gyvenimo gerovę?
XXI amžiaus Lietuva – vis dar tas pats tamsus Žemaitės laikų kaimas, kuriame žmonės gyvena „kaip visi“, nes išsiskirti – baisiausia nuodėmė, juk ką žmonės pagalvos? Tie, kurie to nepripažįsta, vadinami keistuoliais, ligoniais, iškrypėliais, nenormaliais. Beje, dėl pastarojo epiteto „nenormalus“ – galvojantiems šiek tiek plačiau tai būtų beveik komplimentas, nes būti normaliam reiškia priklausyti daugumos masei – vidutinybėms, kas iš esmės nėra blogis, bet vidutinybė nėra ir nieko pagirtino, juo labiau įdomaus. Kalbėti su vidutinio proto, vidutinių sugebėjimų ir vidutinės pasaulėžiūros žmogumi yra nuobodžiau nei mintinai išmokti viešojo transporto taisykles.
Kaimiečio sindromas nėra žmogaus geografiškai apibrėžta vieta – tai mąstysena, kai žmonės bijo to, ko nežino, nematė, nepatyrė. Bijoti nežinomų dalykų žmogui iš esmės natūralu, bet neigti, priešintis bei smerkti tai, ko nežinai, ir neieškoti žinių – paprasčiausiai kvaila. Kaimiečiui nerūpi gilintis, ieškoti informacijos, mokslinių tyrimų – ne, jis to tikrai nedarys, nes juk jis turi „savo nuomonę“. Ir kas, kad ta nuomonė nepagrįsta, susidaryta iš stereotipų ir apskritai kvaila, bet jis jos laikysis įsikibęs kaip ožys, nes juk „visi taip galvoja“.
Normalūs žmonės sako, kad reikia gerbti visų nuomones. Ir čia jie vėl klysta, nes galima gerbti teisę turėti nuomonę, bet tikrai ne jos turinį vien iš pagarbos intelektui.
Kaimiečiai bijo ir nemėgsta visko, ko jie nežino ir nesupranta. Jie priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams, kovoja už tai, „ko nori mergaitė“, garina actą kovodami su chemtrailais, verkia, kad norvegai atims vaikus ir atiduos gėjams, baiminasi euro įvedimo, smerkia homoseksualus, tačiau kvailiausia, kad jie apie tai neturi žalio supratimo. Priešinasi tik dėl to, kad tai nauja.
Tačiau kiekviena karta atneša naujų dalykų – pažiūrėkime, kaip neatpažįstamai pasaulis pasikeitė per pastarąjį 100 metų. Pokyčiai – natūralus ir reikalingas veiksnys, skatinantis tobulėti visuomenes; tie keistuoliai, mąstantys kitaip, plačiau ir, aišku, daugiau už eilinį kaimietį, yra pažangos variklis, tačiau jie kelia problemų kaimiečiams, kuriems tiesiog patogu būti bukais ožiais, nes juk mąstyti, gilintis ir tobulėti reikia pastangų.
