Vasario 14 dieną Širvintose, J. Janonio gatvės 16 – ojo namo pirmosios laiptinės rūsyje buvo įvykdyta kraupi egzekucija trims beglobėms, po operacijos besiilsinčioms katytėms. Ši žinia tarsi peilis į širdį skaudžiai smogė ne tik šių beglobiukų likimu besirūpinusiai ponios Genovaitės K. šeimai, bet ir beglobių gyvūnų organizacijai „Naminukai“, taip pat besirūpinusiai šiomis katytėmis, skyrusiai lėšų jų sterilizacijai pagal PSP programą (pagauk-sterilizuok-paleisk) ir nuoširdžiai linkėjusiai joms saugiai nugyventi likusį gyvenimą ir daugiau nebeatsivesti beglobių kačiukų.
„Naminukų“ ir ponios Genovaitės K. pažintis prasidėjo sulaukus laiško apie namų neturinčių, laukinių katyčių bėdas Širvintose. Į organizaciją žmonės kreipėsi prašydami patarimo ir pagalbos, kaip būtų galima užkirsti kelią tolimesniam beglobių gyvūnų veisimuisi jų gatvėje. Iš karto sutikome padėti: iš šiai bėdai neabejingų žmonių suaukotų aukų, skyrėme lėšų trijų katyčių sterilizacijai bei paskolinome transportavimo narvelius, kad katytės saugiai būtų nuvežtos iki veterinarijos klinikos ir atgal.
Į mus besikreipusi Kamarauskų šeima, galima sakyti, viskuo pasirūpino pati. Ji net skyrė lėšų dar vienos tame pat kieme gyvenančios katytės sterilizacijai. Šie žmonės patys jas sugavo, nuvežė į Vilniuje esančią veterinarijos kliniką bei parvežė atgal. Po operacijos, kad katytės nešaltų gatvėje ir saugiai sugytų, jos buvo nuneštos į to paties kiemo namo rūsį, o kaimynai įspėti, paprašyti solidarizuotis, leisti laukinėms katytėms savaitę pabūti rūsyje, kol sustiprės. Dar iki sterilizacijos Kamarauskų šeima nuoširdžiai rūpinosi savo kiemo beglobiais gyvūnais, juos maitino ir suko galvą, kaip humaniškais būdais būtų galima sustabdyti jų populiaciją.
Bet, kaip ir visame kame, kartais atsiranda tamsuolių... Net keli 16 – tojo namo, tos pačios laiptinės gyventojai ne kartą buvo pastebėti liudininkų, skriaudžiantys katinėlius (šie vėliau šlubuodavo), jie taip pat nuolat žarstydavosi grasinimais su gyvūnėliais susidoroti, juos sunaikinti. Tie patys vyrai ne sykį terorizavo ir užgauliojo kitus kaimynus, besirūpinusius savo kiemo beglobiais.
Skaudu ir be galo liūdna: vasario 14 – ąją, MEILĖS dieną, trys iš keturių katyčių rūsyje buvo rastos sustingusios, kraujo klane, tarp begėdiškai primėtyto masalo – skanios žuvies. Masalas buvo reikalingas, trokštant gardžiu kąsneliu prisivilioti laukines širdeles. O tuomet – jas sunaikinti. Atimti ne tik tris nekaltas gyvybes, bet ir „spjauti į veidą“ visai likusiajai šviesiosios visuomenės daliai. Visiems, kurie rūpinosi, aukojo savo laiką, pinigus ir širdį tam, kad gyvenimas būtų gražesnis ir tiems, kurie gimė gatvėje. Tam, kad gatvėje daugiau tokių nebegimtų.
Šio žiauraus susidorojimo kaltinamaisiais tapo tie patys vyrai, kurie jau ne vieną kartą viešai reiškė neapykantą beglobiams gyvūnams. Šis įvykis dėl žiauraus gyvūnų nužudymo jau tą pačią dieną buvo užregistruotas policijoje. Kamarauskų šeima kreipėsi ir į miestelio merą Vincą Jasiukevičių, prašydami pagelbėti, kad šis nusikaltimas netaptų vien dulkančiais dokumentais stalčiuje, bet kad kaltininkai sulauktų tinkamos bausmės.
Nuotraukose matote žiaurią egzekuciją patyrusias katytes ir fragmentus iš įvykio vietos jau po nusikaltimo. Žvelgi į nuotraukas, o gerklėje tarsi gumulas įstrigęs: nors ir laukinukės, bet sočios, prižiūrėtos, rubuiliukės, o dabar... Negyvos. Ir tik todėl, kad kažkas, kas turi namus, nesugebėjo susitaikyti su mintim jog gatvė nėra vien žmonių. O jos buvo ne priešas svetimoj teritorijoj, o tik vargšės katės, gatvę vadinančios savo namais.
Žmonės, ką nors žinantys apie šį įvykį, kažką matę ar girdėję, kviečiami netylėti, solidarizuotis, pranešti policijai ir nebijoti liudyti prieš kaltuosius: nes žmonės, kurie kelia ranką prieš gyvūnus, gali pakelti ir prieš žmogų. Šioje situacijoje reikia būti vieningiems ir siekti, kad nusikaltimą įvykdę vyrai būtų nubausti.
