Vieni sako, kad kopti į kalnus – paskutinis mados klyksmas, snobizmas, kiti – kad šitaip kalba tik tie, kurie patys niekada nebuvo kalnuose ir užtat nežino, ko žmonės ten taip veržiasi.
Alpės viliojo – Alpės pražudė
Šiandien į Lietuvą turėtų būti parvežti liepos 17-ąją Prancūzijoje, Alpių kalnuose, žuvusių trijų lietuvių kalnų turistų palaikai urnose.
Žuvo patyręs kalnų aistruolis kaunietis Vytautas Dominas (46 m.) ir pirmą kartą į aukštus kalnus išsiruošę marijampoliečiai sutuoktiniai Laima (52 m.) ir Arūnas (49 m.) Tumynai.
Išvykę į Alpes turistai kelias dienas pratinosi ir ruošėsi žygiui žemesniame kalnų aukštyje. Paskui jie ir dar trys bičiuliai iš Lietuvos pradėjo kopti į Monblano viršukalnę (4808 metrų). Ją sėkmingai pasiekė per savaitę.
Kitą – lemtingąjį – rytą visi dviem grupelėmis, virve susirišę po tris, jau leidosi žemyn. Žygį pradėjo itin anksti, kol saulė neįkaitinusi sniego ir, atrodė, nėra sniego lavinų grėsmės.
Po kelių valandų turistus ištiko tragedija. Trys bendražygiai matė, kaip, jiems leidžiantis iš 3300 metrų aukščio, vienu momentu A. Tumynas slystelėjo nuo kalno krašto ir pašliaužė kelis metrus. Jo žmona ir V. Dominas – visi trys buvo susirišę viena virve – sustojo, kad padėtų Arūnui. Akimirksniu ant kalnų aistruolių galvų pasipylė akmenų, sniego ir vandens lavina! Akmenys nukirto virvę, visus tris stabtelėjusius turistus lavina tarsi nuplėšė nuo kalno ir nunešė žemyn...
Šoko ištikti likusieji trys bendražygiai privalėjo toliau leistis žemyn – jiems buvo likę apie porą valandų kalnų kelionės. Tik tada apie tragediją sužinojo gelbėtojai.
Alpėse prasidėjusi audra stiprėjo – pūtė labai smarkus vėjas ir lijo, žaibavo, griaudėjo. Tai trukdė dirbti gelbėtojams. Žuvusieji, pasitelkus sraigtasparnius, buvo iškelti po pusantros paros.
Sutuoktiniai Tumynai šią savo svajonių kelionę buvo susiplanavę bene prieš porą metų. Po kelių dienų jie jau turėjo būti namuose.
Beje, trys lietuviai kalnuose nebaigė savo žygio būtent tą dieną, kai Lietuvoje buvo iškilmingai minimos 1933 metais lėktuvu „Lituanica“ Atlanto vandenyną perskridusių, bet Kauno nepasiekusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metinės.
Buvo žinomi žmonės
Žuvęs kaunietis V. Dominas tarp alpinistų buvo gerai žinomas žmogus, priklausęs pirmajam, pastaruoju metu oficialios veiklos nevykdžiusiam Kauno alpinistų klubui „Pluoštas“.
V. Dominas buvo dirbęs aukštalipiu, montuodavęs mobiliojo ryšio bokštus.
Apie 25 metus Vytautą garsino jo aistringas pomėgis keliauti po kalnus ir kopti į jų viršukalnes. Prieš 8 metus V. Dominas buvo ir toje pačioje Monblano trasoje, kurioje dabar žuvo.
Savo aistra trijų vaikų tėvas Vytautas užkrėtė ir savo dabar 17 metų sūnų – vaikinas yra dalyvavęs įvairiose alpinizmo varžybose. Du jaunesnieji šeimos vaikai ir pedagogė žmona po kalnus nelinkę keliauti.
Žuvusi Laima Tumynienė buvo ne tik Marijampolėje gerai žinoma architektė. Jos suprojektuotų pastatų yra Vilniuje, Klaipėdoje, kituose Lietuvos miestuose.
Laimos vyras Arūnas vadovavo bendrovei „Kamra“, kuri verčiasi šveicariškų „Elnos“ firmos siuvimo mašinų ir lyginimo presų prekyba. Rudeniop verslininkas ruošėsi iškilmingai švęsti savo 50-metį, kai kuriems svečiams jau buvo išdalinęs pakvietimus.
Tumynai užaugino vienturtį sūnų Tomą (21 m.). Studentui, gavusiam kraupią žinią apie abiejų tėvų žūtį, teko skubiai skristi į Prancūziją atpažinti žuvusiųjų kūnus ir tartis dėl palaikų pargabenimo į gimtinę.
Patyrusį keliautoją V. Dominą ir kalnus pamėgusius Tumynus siejo bičiulystė. Marijampoliečiai, prisikalbinę Vytautą vykti į Monblaną kartu, prieš tai keletą kartų žiemą ir vasarą treniravosi kalnuose Lenkijoje, sportavo namuose.
Turistų pamėgtas kalnas
Monblanas yra aukščiausias kalnas Vakarų Europoje. Pirmieji žmonės, užkopę į šią viršūnę, buvo du prancūzai, tai padarę 1786-ųjų rugpjūčio 8-ąją. Vėliau jie turėjo daugybę pasekėjų.
Pastaruoju metu Monblanas – vienas iš turistų labiausiai pamėgtų kalnų. Skaičiuojama, kad kasmet į Monblano viršukalnę įkopia apie 20 tūkstančių žmonių iš įvairių pasaulio vietovių.
Didžioji turistų dalis atvyksta į Alpes liepą ir rugpjūtį. Šiais mėnesiais gelbėtojai kone kas antrą dieną skuba padėti nesėkmių ištiktiems kalnų aistruoliams.
Anot Monblano kalną ne kartą šturmavusių kalnų turistų, jo viršukalnę galima pasiekti dviem pagrindiniais maršrutais. Vienas yra kiek sunkesnis ir ilgesnis, bet saugesnis, kitas – trumpesnis, lengvesnis, bet pavojingesnis jau vien todėl, kad juo eina dauguma turistų. Tarp šių paprastai būna daug nepatyrusių keliautojų, kurie neatsargiais judesiais išjudina akmenis ir kelia grėsmę kelionės draugams, esantiems žemiau.
Tik ilgesnį, bet saugesnį kelią, kaip žurnalistams po paskutiniosios Monblano tragedijos pats teigė, visada rinktųsi net vienas žymiausių Lietuvos alpinistų Saulius Vilius. Kalnų pražudyta trijulė buvo pasirinkusi trumpesnįjį kelią, kaip daro bene 90 procentų į kalnus atvykusių nepatyrusių turistų.
Kaltina oro sąlygas, ieško klaidų
Konkreti priežastis, dėl ko leisdamiesi žuvo trys kalnų turistai lietuviai, dar neįvardinta.
Alpinistas S. Vilius linkęs pabrėžti, kad kalnų kelionėse itin svarbu yra oro sąlygos – jos ten labai greitai keičiasi: kaitrią saulę po kelių akimirkų gali pakeisti šaltis ar pūga. Tokioms staigioms oro permainoms būtina iš anksto gerai pasiruošti.
Kaip minėta, V. Dominas ir Tumynai žuvo per staiga prasidėjusią kalnų audrą. Ši gamtos stichija, manoma, ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, pražudžiusių kalnų mylėtojus. Apsmūgiuoti žmonės prarado orientaciją ir jėgas – jie žemyn nusitempė vienas kitą. Trijulė krito maždaug 250 metrus, paskui save nusinešdama ir pražūtingą sniego laviną.
Kalbama ir apie tai, kad lemiamu momentu turistams per akmenų griūtį apsisuko virvės laikiklis, kuris greičiausiai ir išprovokavo žmonių kritimą.
Lavinos kalnuose dažniausiai ritasi rytais, kai ima tirpti saulės sušildytas sniegas. Turizmo bendrovės „Jotva“ direktorius marijampolietis Algimantas Vasiliauskas, kurį prieš dvejus metus sutuoktiniai Tumynai pradėjo kalbinti vesti juos į Monblaną, tik tai vis dar buvo atidėliojama, dabar dėl tragedijos linkęs kaltinti ne tik oro sąlygas.
„Nelaimė atsitiko vadinamajame kuluare (koridoriuje, praėjime, posūkyje), nuo kurio rizikingos kelio atkarpos tebuvo likę apie 50–100 metrų, – sakė A. Vasiliauskas. – Nesuprantu, kodėl trijulė pačiame kuluare buvo susirišusi virve! Juk kuluarą saugiau pereiti po vieną – kaip ir per itin judrią autostradą. Ne visada alpinizme virvė yra pagalbininkė.
Be to, tame maršrute dar yra nuolat pritvirtintas itin stiprus metalinis lynas turistams – didžioji dauguma kopdami prie jo prisitvirtina. Mūsiškiai nebuvo to padarę – jie ėjo susirišę savo virve“.
A. Vasiliauskas linkęs įžvelgti ir daugiau vedlio (grupelės vadovo) kaltės – esą tik šis žmogus turi priimti sprendimą, ar keliauti, ar ne, jeigu nepalankios oro sąlygos. O tą rytą, kai pernakt mažai tepailsėjęs šešetukas pradėjo leistis nuo viršukalnės, jau lijo – gulintys akmenys buvo slidūs.
Alpinistas S. Vilius, irgi domėjęsis tragedija Alpėse, tikino, kad vedlio kaltės šįkart nebuvo. Anot jo, vedlys V. Dominas buvo patyręs alpinistas, atsakingas, santūrus žmogus, o vieta, kur žuvo 3 lietuviai, yra pražudžiusi ne vienos valstybės piliečius.
Ar turistai prieš žygį stovyklavietėje buvo detaliai instruktuoti, kaip elgtis kalnuose per ekstremalią situaciją, ar turėjo ledkirčius ir kitą įrangą, kad prireikus skubiai užsikabintų, žuvusiųjų draugai tikisi sužinoti, kai pabendraus su į Lietuvą grįžusiais ir po nelaimės kiek atsigavusiais žuvusiųjų bendražygiais.
Kalnų turistai – savižudžiai?
Dar prieš tragediją Monblane užsienio žinių tarnybos pranešė, kad Austrijos kalnuose pradingo vienas pasižvalgyti po kalnus išėjęs ir į stovyklavietę nebegrįžęs lietuvis Povilas Charževskis (22 m.). Buvo manoma, kad jis pražuvo. Tačiau po 6 dienų lietuvis buvo aptiktas kalnuose, nukritęs nuo krioklio. Tai, kad jis visas tas dienas prastu oru gulėjo kalnų upelio vagoje sulaužytomis kojomis, kęsdamas skausmą ir badą, bet nepraradęs sąmonės, belieka vadinti stebuklu.
Po Monblano tragedijos vėl buvo paskelbta, kad Austrijos kalnuose, paslydusi ir nukritusi nuo 100 metrų stataus akmenuoto šlaito, užsimušė 39 metų turistė iš Lietuvos, su didele grupe bendraminčių poilsiavusi Tauerno kalnuose.
Į tokius pranešimus anoniminiai interneto komentatoriai reaguoja negailestingai – lietuvius ironiškai vadina savižudžių, užaugusių lygumose, bet ištroškusių „paskraidyti“ po kalnus, tauta.
Toks epitetas labai įžeistų dabar jau mirusią marijampolietę Algimantą Abraitienę, kuri 1997-ųjų liepos pabaigoje nebesulaukė iš kalnų grįžtančios savo dukters Giedrės (33 m.), daugybę metų kopdavusios į kalnus. „Kalnai – tai amžinybė“, – prieš keletą metų „Akistatai“ yra sakiusi A. Abraitienė‚ kuriai dukters pomėgis buvo ir kančia, ir pasididžiavimas.
Kalnuose liko amžinai
Iš Marijampolės kilusi Giedrė Abraitytė buvo vaikų gydytoja ir pastaruoju metu gyveno Kaune. Kone per visas savo atostogas ji keliaudavo po kalnus.
1997-ųjų liepą Giedrė ir jos keleriais metais vyresnis artimas draugas kaunietis Alfridas Lukšas, taip pat kalnų aistruolis, buvo pakeliui į itin įnoringa alpinistų vadinamą Pergalės (Kirgizija) viršukalnę Tian Šanio (Vidurinė Azija) kalnuose, kurios aukštis – per 7 kilometrus. Kelias į Pergalę, anot viršukalnių šturmuotojų, yra bene pavojingiausias iš buvusios Sovietų Sąjungos kalnų.
Labai atšiaurus klimatas, dažnai siaučiančios pūgos ir stingdantis šaltis čia „priima“ alpinistus tik kelias savaites per metus – dažniausiai liepą. Šiurpioji statistika teigia, kad iki 1980-ųjų metų Pergalės viršukalnė pražudydavo kone kas antrą jos siekusį alpinistą.
Nepalankios oro sąlygos kelyje Pergalės link buvo ir tomis liepos dienomis. Giedrė ir Algirdas jau kvėpavo Tian Šanio kalnų oru 4 kilometrų aukštyje esančioje tarpinėje kalnų kelio bazėje, kai jų sutikti įvairiakalbiai keliautojai stebėjosi atkaklių ir drąsių lietuvių ryžtu šturmuoti Pergalę.
„Nevarkite – manęs neperkalbėsite. Noriu eiti į kalnus ir sušalti: liksiu po ledu – būsiu amžinai jaunas!“ – pranašingai juokavo Alfridas, kolegų stabdomas nebekopti. Liepos 21-ąją jis ir Giedrė vis dėlto leidosi į išsvajotą kelionę...
Nuo tada niekas šių alpinistų daugiau nematė.
Visos dingusiųjų paieškos buvo bevaisės. Kūnai nesurasti iki šiol – jie liko kalnuose amžinai. Giedrės tėvai, norėdami turėti nors vietą, kur puoselėtų kalnuose pražuvusios dukters atminimą, Marijampolės kapinėse pastatė paminklą, o į tuščią kapavietę įleido kapsulę su Giedrei buvusiais brangiais daiktais.
Po 5 metų menamoje alpinistės kapavietėje buvo palaidotas jos tėvas, dar po kelerių metų – ir mama.
Tragedijos aistruolių neatbaido
Įvairiuose pasaulio kalnuose žuvusių kalnų keliautojų iš Lietuvos sąrašas ilgas. Skaudžiausia, kad laikas jį vis ilgina.
Kaip įsitikinęs žinomas Lietuvoje alpinistas Artūras Bazys, tokių netekčių daugėja dėl to, kad esą šiais laikais bet kas sugalvoja lipti, pavyzdžiui, į Monblaną, ir niekas to nedraudžia.
Tragedija Monblane neišgąsdino ir 30 lietuvių, kurie, žuvusius kalnų turistus pagerbę tylos minute, liepos 19-ąją išvyko į Tian Šanio kalnus. Tai keliautojai, kurie kalnuose paminės ir Lietuvos 1000-mečio sukaktį, ir Tian Šanyje esančios Gedimino Akstino (kalnuose žuvusio Lietuvos alpinisto) viršukalnės vardo 50-metį.
Ar alpinistų ir kalnų turistų žūtys nors trumpam atbaido kitus „kalnų ligonius“?
„Ne, neišgydoma ši liga, – nutęsė marijampolietis verslininkas A. Vasiliauskas, kalnų turizmu „sergantis“ jau per 35 metus, 8 kartus pats kopęs į Monblaną, ne kartą vedęs ten turistų grupes. – Tai tokia stipri trauka ir meilė, kad be jos nebegali. Man nebuvo nė vienos kelionės į kalnus, kad bebaigdamas neprižadėčiau sau, jog tai buvo paskutinis kartas. Paskui po tų pažadų belieka tik pasijuokti iš savęs. Kalnų turistai – tai romantikai, matuojantys savo galimybes, pildantys savo žavias svajones“.
TIK FAKTAI
1959 m. Kaukazo kalnuose žuvo alpinizmo pradininkas pokario Lietuvoje Gediminas Akstinas ir taip pat patyrę alpinistai Vytautas Vosylius bei Feliksas Mieliauskas. Jie kopė į Dych Tau viršūnę (5203 metrų) ir buvo nublokšti sniego lavinos.
1971 m. Tian Šanio kalnuose kopdamas į Koronos viršūnę žuvo Konstantinas Zubovas.
1981 m. per alpinistų varžybas žuvo Romualdas Bajoras.
1982 m. Pamyro kalnuose lavina pražudė Eugenijų Bajorą.
1989 m. Krymo kalnuose kopdamas Mšatkos siena, žuvo Algis Gudelis.
1989 m. Tian Šanio kalnuose, pakeliui į Ajutoro viršūnę, žuvo Rūstenis Varneckas.
1990 m. Pamyre, Lenino viršūnės rajone, per griūtį žuvo Sergejus Moisenka.
1990 m. Himalajuose leisdamasis nuo Daulagyrio viršukalnės, pradingo Dainius Makauskas.
1998 m. Kaukazo kalnuose žuvo Andrius Marazas, kai leidosi nuo Katyntau viršūnės ir paslydęs įkrito į 3 metrų plyšį.
2006 m. Bosnijos ir Hercegovinos kalnuose žuvo Arvydas Žygis, kai jį, slidinėjantį ant šalia Sarajevo esančio Jachorinos kalno, užgriuvo 3 metrų storio sniego lavina.
Irena Zubrickienė
