Nuo dviejų – dvejų su pusę metukų mažo žmogaus gyvenime prasideda naujas etapas. Dabar jis jau gali savarankiškai judėti ir iš dalies supranta, kas jam yra sakoma. Bet, vaikas dar nesupranta, kad jis, tai jis. Gana aiškiai suvokdamas savo norus ir reikalaudamas juos nedelsiant išpildyti, jis save vadina trečiuoju asmeniu: „Ieva nori žaisliuko“; „Duokite Jonui sulčių“. Iš tiesų tai labai keistas žmogaus gyvenimo tarpsnis. Iš vienos pusės, vaikas dar nemato kliūčių savo reikalavimų išpildymui – apie kliūčių egzistavimą jis tiesiog neįtaria. Iš kitos pusės, tėvus vaikas suvokia kaip visagalius sutvėrimus, kaip dievybes – jie patys stipriausi, jie patys gražiausi, jie viską gali. Tarp įvairių vaikiškų istorijų yra ir tokia: ketverių metų berniukas ilgai stebėjo mamą, krūtimi maitinančią jo jaunesnę sesę, o paskui paklausė: „Mama, o kavos ten pas tave taip pat būna?“ Tai atrodo juokinga, bet iš tiesų vaikas tiesiog tiki, kad „mama gali viską“, todėl pasiruošęs patikėti ir tuo. Kol kas vaiko sąmonėje mama ir tėtis turi stebukladarių savybių. Dar daugiau, iki 3–4 metų vaikui atrodo, jog jo tėvų galia – tai jo paties galia, jo tėvų galimybės – tai jo galimybės. Štai kodėl bet koks naujas bandymas atskirti mažylį juo tėvų yra visada skaudžiai išgyvenamas.
Bet koks tėvų poelgis, pabrėžiantis, kad „aš tai esu aš, o tu – tai tu“, liudija vaikui apie jo galių praradimą, kuriomis jis, kaip jam atrodė, susitapatindamas su tėvais disponavo. Pirmą vietą tokių poelgių sąraše užima, žinoma, bausmės. Beje, su bausmėmis nėra viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vaikas vienaip ar kitaip yra baudžiamas nuo pat kūdikystės. Mama, pavyzdžiui, gali užrikti nepatenkintu balsu: „Nustok rėkęs, negaliu pakęsti tavo riksmo!“ Tėvas gali šleptelti per užpakalį ir pasakyti: „Nustok rėkti!“ Arba: „Daugiau niekada nedrįsk taip elgtis!“ Bet, tai dar ne bausmė. Tai neformuluojama kaip bausmė. Ir vaikas tokio elgesio nepriima, kaip bausmės. Vaikui tai lyg kažkokio nesuprantamo žaidimo elementai. Kad ir ne paties maloniausio, kad ir keisto, nepageidaujamo, bet būtent žaidimo. Vienu atveju jam sako: „Ateik čia.“ Kitu: „Neik tenai.“ Kartais jam sakoma: „Imk, laikyk!“ Kartais: „Mesk, neliesk!“ Būna, kad glosto galvą, bet būna kad ir suduoda... Žinoma maloniau, kai sako „ateik“, „imk,“ kai glosto. Kitos instrukcijos ne taip malonios, bet suprasti, jog tai yra bausmė, mažyliui dar sunku. Jame dar nesusiformavo „asmenybė“, kuri „gali būti nubausta“. Vaikas nesijaučia psichologiškai savarankiškas, nors tėvams kartai atrodo, jog jis net per daug savivaliauja. Vadinasi, kryptingas auklėjimas šiuo metu tiesiog neįmanomas. Tačiau kiekvieno iš mūsų gyvenime buvo diena, kai agresija iš tėvų pusės buvo suformuluota kaip bausmė ir pateikta taip: „Tu nubaustas!“ Šis mūsų asmeninio gyvenimo epizodas turbūt pats svarbiausias ir kartu skausmingiausias. Tai lyg ir persilaužimo taškas mūsų su tėvais santykiuose. Sulaukęs trečiojo gimtadienio vaikas, kad ir pamažu, pradeda suvokti save kaip asmenybę. Kaip tik todėl bausmė, kaip standartizuota auklėjimo procedūra, šiame amžiuje tampa įmanoma. Tėvai žino, kad vaiką nubaudė, o šis...
Pirma tikra bausmė gali būti fizinė (pliaukštelėjimas per pakaušį, „beržinė košė“, pastatymas į kampą ar išsiuntimas į kitą kambarį) ir psichologinė. Iš pradžių vaikas patiria šoką, jis nesupranta, kas vyksta, jam atrodo, jog tai kažkoks nevykęs žaidimas. To tiesiog negali būti! Vaikas lyg ir netiki, paprasčiausiai atsisako patikėti tokia su tėvais bendravimo forma! Jei taip yra iš tiesų, jam reikės pripažinti sau, kad tėvų meilė jam – fikcija, apgaulė, maskaradas. Žinoma, tai neįmanoma! Kai egzekucija baigiasi, vaikas ima galvoti: „Taip, viskas teisingai. To negali būti. Man pasirodė. Žinoma, su manimi taip negalėjo pasielgti.“ Jis lyg ir įkalbinėja save: „Nieko nebuvo. Nesusipratimas. Atsitiktinumas.“ Bet, kažkas jame vis dėlto įskilo, palūžo. Dabar jis pasislėpė ir laukia – pasikartos, nepasikartos. Pasirodė ar buvo iš tiesų. Štai kodėl antroji bausmė tampa fatališka. Patys blogiausi įtarimai, kuriuos vaikas net sau bijojo pripažinti, tampa realybe. Kai kurie vaikai, išgyvendami šį siaubą, bando prisišaukti tėvus. Ir, jei jie galėtų išversti šį savo šauksmą (ypatingą, ne tokį, kaip paprastai), jis skambėtų maždaug taip: „Mama, už ką?!“ Mama, juk tai aš?! Aš tavo sūnus (dukra) ?! Mama, ką tu darai?!“ Kiti šoką išgyvena kitaip. Jie dažnai net verkti negali. Užsisklendžia, nutyla, lyg vandens į burną prisisėmę. Abiem atvejais mažylis nežino, kaip jam toliau elgtis, kaip reaguoti į tai, kas atsitiko. Paprastai iš šono tai gerai matyti. Nuo šios dienos jis jaučiasi išvytas iš Rojaus ir niekaip negali suprasti, kodėl ir, svarbiausia, už ką?! Juk, kad ir ką būtų iškrėtęs, šis prasižengimas negali būti taip žiauriai baudžiamas. Bet, faktas lieka faktu – mažylis suprato, jog jo tėvai – tai kiti žmonės ir kad jis yra visiškoje tėvų valdžioje, todėl gali tikėtis tik jų palankumo. Tą pačią dieną suabejojama ir tėviškąją meile. Mylintys juk negali išvaryti tavęs iš Rojaus! Deportacija iš Edeno paprastai datuojama trečiaisiais gyvenimo metais. Jei viską, kas vyko iki tol, dauguma iš mūsų nepamena visai arba prisimena gana miglotai, tai nuo išvarymo iš Rojaus momento atsitikusius su mumis dalykus pradedame įsiminti... Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
V. Kokšta, "Vijolina"
