Tėtis ir mama pykstasi. Ką daryti, kad kilęs konfliktas kuo mažiau užgautų vaiką?
Maždaug iki 3 metų mažyliams tėvai – idealios būtybės, sektinas pavyzdys ir neginčytinas autoritetas, žmonės, iš kurių elgesio bei veiksmų mokomasi, kurie mėgdžiojami. Todėl viskas, kas vyksta šeimoje, automatiškai tampa neatsiejama vaiko pasaulio dalimi. Ir jei tėtis su mama nuolat pykstasi, į mažylio kasdienius žaidimus pereina pyktis, agresija, nuoskaudos – visa tai, ko jį "išmokė" patys artimiausi žmonės, mylimi tėvai.
Konfliktai ir santykių aiškinimaisi jam tampa gyvenimo norma, nes jie tiesiog nuolat yra, tapo jo kasdienybės dalimi. Juk taip elgiasi mama ir tėtis – tie, kuriais vaikas besąlygiškai pasitiki.
Vaikai labai gerai jaučia besiartinantį barnį. Ir visai nebūtina garsiai rėkauti, daužyti kumščiu į stalą ar pan. – užtenka ir kandžių pastabų, įtampos gaidelių mamos balse ar piktos tėčio veido išraiškos.
Net ir tada, kai vaikai nesupranta suaugusiųjų tariamų žodžių reikšmės, pyktį ir suirzimą mažieji gaudo tarsi antenos. Labiausiai tikėtina vaiko iki 3 metų reakcija – ašaros. Kiek vyresni dažniau ieškodami saugumo įsikabina į kurį nors iš tėvų ir nuo jo nesitraukia arba tyliai užsidaro savo kambaryje ir ten išlieja savo bejėgiškumo ašaras. Tik pasiekę paauglystę, kai darosi lengviau perprasti suaugusiųjų konflikto esmę, vaikai jau pajėgūs išreikšti savo nuomonę arba sąmoningai užsisklęsti, paliekant suaugusiuosius aiškintis tarpusavyje.
Kuo vaikai jaunesni, tuo labiau neužtikrinti ir bejėgiai jie jaučiasi patekę į tėvų konflikto epicentrą. Mažieji dar nepajėgūs numatyti, ar greitai konfliktas pasibaigs, jiems egzistuoja tik viena laiko sąvoka – čia ir dabar, tad tėvų ginčas gali pasirodyti visa amžinybe, nuolatine ir niekada nepasibaigsiančia būsena.
Deja, net ir žinant, kaip smarkiai nukenčia vaikai įsiliepsnojus tėvų pykčiui, partneriams konfliktų išvengti dažniausiai nepavyksta. Bet jei konfliktuodami, pykdamiesi bei nesutardami vis dėlto rasite jėgų laikytis tam tikrų taisyklių, jums pavyks apsaugoti savo vaikų jausmus ir nepasėti jų širdyse baimės, nerimo ir gniuždančio bejėgiškumo.
Štai pagrindiniai momentai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį norint apsaugoti vaikus nuo pernelyg didelės moralinės žalos.
• Vaikai – ne teisėjai. Todėl jų nuomonės negalima klausti aiškinantis, kuris iš tėvų teisus. Klausimas "Kaip manai, ar gerai, kad tėtis visada taip vėlai pareina namo?" nepadės išsiaiškinti, kuris teisus – jis tik privers vaiką
stoti kurio nors vieno iš tėvų pusėn. O juk jam tėvai – nedaloma vienovė.• Vaikas nekaltas dėl tėvų konflikto. Taip, kartais pasitaiko, kad tėvai susiginčija dėl vienokio ar kitokio vaiko poelgio, būna ir taip, kad būtent mažasis išprovokuoja tėvus susipykti. Tačiau vis dėlto kilus konfliktui tarp tėvų, vaikas tampa nebe kaltuoju, o nukentėjusiuoju. Beje, net ir visai nesusijęs su konfliktu vaikas neišvengiamai dalį kaltės dėl tėvų ginčo prisiima sau. Tuo tarpu jei jis išties tiesiogiai išprovokavo jūsų nesutarimus – kaltas jausis dar labiau. Nors iš esmės bet kuriuo atveju dėl tarpusavio konflikto kalti tik patys suaugusieji, nepriklausomai nuo to, kas tapo barnio priežastimi. Taigi jei vaikui priminsite, jog konfliktas įsiplieskė ir dėl jo, jo savigraužą sustiprinsite, bet problemos neišspręsite.
• Vaikai labai atsidavę savo tėvams. Abiem. Taigi kiekvienas skaudus, įžeidžiantis žodis partnerio atžvilgiu kartu žeidžia ir mažylį. Tad verčiau pamirškite visus menkinančius, žeminančius, įžeidžiančius epitetus, kuriais norite "apdovanoti" savo antrąją pusę – atsiminkite, kad bent pusė neigiamo šių žodžių krūvio tenka ir jūsų vaikui.
• Vaikai ne strategai. Ir konfliktas jiems nė trupučio nepanašus į apgalvotus ėjimus, kai norima bet kokiomis priemonėmis pasiekti trokštamą rezultatą. Jei jūs grasinate partneriui skyrybomis rimtai apie tai nemąstydama, o tik norėdama jam parodyti, kad galite jam padaryti spaudimą, atsižvelkite į tai, jog vaikas jūsų žodžius supras tiesiogiai ir pažodžiui. Sakote "išsiskirsiu" – vadinasi, jau šiandien ar rytoj vienas iš tėvų paliks namus. Mažylį tai baugina netgi labiau, nei pasaulio pabaiga.
• Ar grįš tėtis? Suaugusieji daugelį dalykų gali numatyti. Jei žinote, kad trinktelėjęs durimis sutuoktinis tik išlėkė į lauką pakvėpuoti grynu oru ir kiek atvėsęs bei apsiraminęs sugrįš namo, netylėkite, pasakykite apie tai ir mažyliui. Jis dar nežino jūsų įpročių barantis ir tikrai nenumano, kodėl vienas iš tėvų ką tik nieko nesakęs, neatsisveikinęs išlėkė iš namų. Ar jis dar sugrįš? Tokia abejonė mažoje širdutėje gimdo didžiulę baimę.
• Neneikite. Vaikas jaučia konfliktą, taigi neneikite jo, nemeluokite, kad viskas gerai ir jūs su tėčiu nesipykstate. Tiesiog ramiai paaiškinkite, kad judu susiginčijote, nesutariate, tačiau mažylis niekuo nekaltas dėl esamos situacijos ir padėti niekaip negali, net jei ir labai nori. Taip, vaiką tai veikiausiai nuliūdins, bet kartu ir nuramins, ištrauks iš širdyje kunkuliuojančių jausmų sumaišties.
• Jei vaikas įsitraukė į judviejų konfliktą, jokiu būdu neignoruokite ir nekaltinkite jo. Kuo ramiau paaiškinkite, kad mama su tėčiu dabar supykę, turi išspręsti savo ginčą ir susitaikyti, tad vaikui geriau pasiūlykite tuo metu pažaisti vienam, duokite ko nors užkąsti, kitaip tariant, užimkite jį kasdiene veikla ir atitraukite jo dėmesį nuo jūsų konflikto. Galbūt pertraukėlė, kol skirsite dėmesio vaikui, privers ir judu dar kartą apmąstyti savo nesutarimus ir prie jų grįžti nusiraminus bei susitaikius?
• Palikite vaikui galimybę pačiam nuspręsti, ar kol jūs ginčysitės jis bus kur nors šalia, ar užsidarys savo kambaryje. Kartais jam gali atrodyti, kad saugiau būti net ir šalia besipykstančių tėvų, nei klausytis konflikto už uždarų durų.
• Nežadėkite to, ko negalėsite ištesėti. Frazė "Viskas bus gerai" tebus melagystė, jei šeima išties atsidūrė ties skyrybų slenksčiu.
• Konfliktas, kurio gale padedamas taškas, baugina mažiau. Jei pasiginčiję tėvai prieina kompromisą, susitaiko, ir jų santykiai vėl grįžta į senas vėžes, vaikas suvokia svarbų signalą: viskas baigėsi, šeima – ir vėl draugiška bei vieninga. Tad jei išties pasiekėte susitarimo – parodykite, pasakykite tai vaikui. Tai bus svarbus žingsnis ir jam suvokiant, kad ginčas gali baigtis susitaikymu, o susikirtusios nuomonės – bendru kompromisu.
