Aktorės Neringos Bulotaitės iniciatyva prieš trejus metus Palangoje gimė spektaklis “Jasekas”. Jį parodė kelis kartus ir didelės svajos žlugo. Dabar aktorė ir vėl rengiasi šio spektaklio premjerai. Tačiau jau kitokiai - su naujomis, net asmeniškomis patirtimis.
Pražūtinga aistra teatrui
“Per tuos metus techniškai spektaklis mažai pasikeitė. Keitėsi mano požiūris į medžiagą. Tad šio spektaklio išleidimas man tapo gyvybiškai svarbus, - išgyvenimais dalijosi N.Bulotaitė. - Aktoriaus metai labai greitai bėga. Jis kaip gyvas organizmas - kinta, galima pasakyti, kad byra. Ypač moteris. Jai reikia palaikyti formą visomis prasmėmis: ir aktorine, ir fizine, ir psichine. Kad išsilaikytum. O išsilaikyti gali tik per darbą, per praktiką”.
Spektaklyje “Jasekas” gvildenama aistros teatrui tema, kuri gali ir pražudyti. Jasekas yra monospektaklyje N.Bulotaitės įkūnijamos aktorės Magdos Klimek vaikas.
“Jis lyg yra, lyg jo nėra. Aistra teatrui vaiką lyg išrauna iš aktorės gyvenimo. Jis dingsta - neaišku kur,”- pasakojo N.Bulotaitė.
Prikeliamas su naujomis viltimis
Pašnekovė pasakojo, kad spektaklį statė vasaros sezonui Palangoje, kurioje tikėjosi publikai pasiūlyti solidesnį reginį nei įprasti vasaros sostinės renginiai.
“Man pačiai tenka vasaras leisti Palangoje. O renginių pasiūla prieš trejus metus ten buvo nelabai gausi ir prasminga. Norėjosi daugiau rimties. Aktoriaus atostogos yra labai ilgos - tokia prastova mane kamuoja. Tai jau buvo pirmas ryšys su heroje - ji nori dirbti, ji nuolat yra ištroškusi darbo”, - vis prie savo artumo su kovo 27 d. pristatomu spektakliu grįždavo N.Bulotaitė.
Tais 2007 m. vos po kelių spektaklių Jono Vaitkaus režisuotas kūrinio rodymas Palangoje buvo nutrauktas.
“Likimo ironija. Iš tos didelės svajonės liko skutai. Nesu serialų aktorė, nesu televizijos veidas, kuris taptų žiūrovų jauku. Aš atstovauju tik teatrui. Tikėjausi prisijaukinti šį spektaklį, bet tai neįvyko ir jis susprogo. Bet gyvenimas yra dėsningumai. Kadangi mane aistra teatrui nuolat degina, tai ir buvo pretekstas prikelti “Jaseką”. Dabar tam pats laikas”, - įsitikinusi N.Bulotaitė.
Susijusios biografijos
Aktorė neslėpė - dabar pjesės tekstas jai skamba dar aitriau.
“Kažkokiu keistu būdu mano ir herojės biografijos susitapatino. Mano pačios, kaip Neringos, situacija, priartėjo prie aktorės. Darbų neliko - jie yra labai reti svečiai šiuo metu. Kalbu apie tokį darbą, kaip 2006 m. pristatyta “Šaukštaveidė Stainberg” - tai buvo mano didžiulis aktorinis išbandymas (už Šaukštaveidės vaidmenį šiame monospektaklyje apie autizmu ir vėžiu sergančią mergaitę N.Bulotaitė buvo nominuota “Auksiniam scenos kryžiui” - aut. past.). O kai anuomet rinkausi šią medžiagą, buvo kitaip - tai buvo tinkamas, bet labiau atsitiktinis, medžiagos monospektakliui pasirinkimas”, - mintimis dalijosi N.Bulotaitė.
Teatras - iš didžiosios “T”
Aktorė neslėpė, kad jai, kaip ir spektaklio herojei, yra opus konfliktas tarp atsidavimo teatrui ir šeimai. Moteris augina 12 metų dukterį ir 13 metų sūnų.
“Aš juos pamaitinu, paguldau, pasirūpinu, kad kažkas juos prižiūrėtų, kai manęs nėra. Bet, jeigu manęs paklaustumėte, kiek turiu vaikų, tai pasakyčiau, kad tris - teatrą ir dar šituos du. Mano meilė jiems skirstoma po lygiai, - atvira buvo N.Bulotaitė. - Jau apie trejus metus šoku flamenką. Tai brangus malonumas, todėl vyras juokais klausia, kad gal galėčiau geriau vaiką leisti į papildomą būrelį. Na, taip. Bet aš aktorė, o aktorius sensta, išeina pamažu, tad sakau, kad man reikia stengtis dar dėti į save, o ne į vaiką. Jis dar suspės. Tas egoizmas reiškiasi visur”.
Ar spektaklyje yra moralas? Juk mene pakanka ir iškelto klausimo. Tačiau aktorė netuščiažodžiauja: “Klausimo iškėlimas spektaklyje velka paskui save ir atsakymą. Teatras kaip šventovė jau mirė. Bet norisi, kad teatras išliktų Teatru - ne mažąja, o didžiąja raide. Juk scena yra aukščiau, negu mes vaikštome. Tam, kad į ją patektum, turi palypėti bent vieną laiptelį”.
Zita VOITIULEVIČIŪTĖ
