Indrė MIKELIONYTĖ
Išblyškusi moteris medinėje lovoje, aplink zujanti pribuvėja ir krikštynoms besirengiantys namiškiai su žemvaldžiu tėvu priešakyje - pasiruošti joms sunku, kai lopšyje guli dar vos kelių savaičių kūdikis, o gimdyvės sveikata prasta. Jeigu sugrįžtume į XIX amžiaus pabaigą, toks vaizdas būtų įprastas, o šiandien galimybė susipažinti su senosiomis krikšto apeigomis ir bent valandėlei prisiliesti prie praeities suteikta Lietuvos liaudies buities muziejuje. Tokiu būdu į senovę atsigręžia ir apeigas praturtina ne vienas įsimintinas krikštynas organizuojantis alytiškis ar alytiškė, į jas (bent akies krašteliu) kviečiame ir jus.
Kaip ir visas šventes, taip ir krikštynas stengiamasi paversti išskirtinėmis, kartais savo mastu - svečių skaičiumi, biudžetu - jos prilygsta ir vestuvėms. Šiandien neapsiribojama Krikšto sakramento suteikimu bažnyčioje ir vaišėmis už stalo. Kiekvienas, kuris organizuoja krikštynas, sutiks - norisi, kad šventė būtų išties kitokia negu visų. Kai kurie, ar išradingesni, ar labiau vertinantys praeities tradicijas, jas bando prikelti naujam gyvenimui Rumšiškėse. Keliaukime į senąsias Rumšiškių krikštynų apeigas ir mes, tačiau prieš tai - pasiruošimas. Tiesa, ne svečiams, o vakaro svarbiesiems.
Beje, svečiai - tai artimiausi giminės ir kaimynai, mat sakydavo, kad geras kaimynas geriau už tolimą giminaitį. Kaimynai pirmieji atskubėdavę į nelaimę, todėl ir šventės akimirką būdavę šalia. Šių krikštynų apeigų metu pribuvėja jums papasakos apie kūdikio gyvenimą nuo gimimo iki krikšto priėmimo, primins krikšto tėvų pareigas, pradžiugins vaišėmis ir dovanėlėmis bei visus įtrauks į smagius žaidimus. Tačiau iki tol visas reikiamas dovanas privalo parūpinti krikštatėviai ir, žinoma, tėvai.
Ne tuščiomis
Būsimi krikštatėviai žino - be pintinaitės saldainių į krikštynas eiti nevalia, vykstant į koplytėlę juos reikia dalyti pakeliui sutiktiems žmonėms. Tai yra vienas iš prietarų, mat tikima, kad jeigu krikštatėviai bus vaišingi, tai ir vaikas užaugs dosnus. Nors šiandien įprasta, kad krikštijamąjį ar krikštijamąją iš karto aprengiame krikšto rūbais, pribuvėja tikina, kad vykstant į senąją lietuvišką sodybą mažylio rengti krikšto rūbais nereikia. Juos turi atnešti krikšto mama, vėliau apeigų metu jis bus perrengtas. Senieji papročiai byloja, kad vaikelio krikšto drabužį turėtų pasiūti ir išsiuvinėti krikštamotė, nes tai simbolizuoja užsimezgantį dvasinį ryšį. Toje pačioje senoje aukštaičio troboje krikštavaikis bus apipraustas ir jam bus iškalbėti gražiausi žodžiai ir linkėjimai. Tad akies krašteliu - į Rumšiškes!
Pro duris sugužėjus
Į XIX amžiaus pabaigos aukštaičių vienkiemį sugužėjusius svečius pribuvėja, save dar vadinanti bobute pribuvėja, kviečia susiburti draugėn. Juk visada buvo sakoma, kad sveteliai arčiau - nameliuos šilčiau. „Matau, kad gausų būrį tėvelis prisikvietė, bet kaime taip buvo sakoma: kuo daugiau svečių į namus, tuo didesnė laimė namams.
Jūs nesisielokit, anas ūkininkas pajėgus, turi 24 hektarus žemės, galėsit apžiūrėti, pasistatęs nepaprastai gražią dvigalę gryčią, platus stalas visus sutalpins. Betgi viskas priklausys nuo tėvelio, kaip jis kvies ir ragins, jei žodelio nepratars, taip ir liksit čia stovėti“, - žodžius kaip žirnius beria bobutė pribuvėja. Po nuoširdaus gaspadoriaus kvietimo visi sveteliai suskumba trobon. Pirmiausia krikštasuolėje - garbingiausiame namo kampe - sodinami krikštatėviai, arba kitaip vadinami kūmai. Beje, stalas buvo pirmas baldas, kurį, pasistatę gryčią, įnešdavo šeimininkai. Tarp dviejų šviesių langų stovėjusio stalo garbingiausia vieta buvo skirta tėvui.
Tik du kartus per gyvenimą čia galėjo atsisėsti moteris - kada tekėdavo ir kada būdavo pakviesta į krikštamotes. Štai kokie svarbūs per krikštynas turi jaustis krikšto tėvai. Pribuvėja ragina: kuo glausčiau kūmams susėsti privalu, juk jeigu saulės spindulys prasprūs, krikštaduktei ar krikštasūniui tarpas tarp dantų bus. Greitakalbe pribuvėja visus svetelius susodina greta, garbinga vieta atitenka tėveliams, seneliams. Ant stalo puikuojasi užkanda, o prie jos ir po stiklelį... Negi manote, kad brendžio ar viskio? Ogi lietuviško paveldo - naminukės!
„Krikštynos - pats didžiausias džiaugsmas šeimoje. Tėvelis lipo ant aukšto, lašinių paltį nukabino, prapjovė pačią skaniausią dešrą, suspaudė sūrį. Nesgi nuo to, kaip tėvelis jus kvies, sodins prie stalo, ragins pasivaišinti, priklausys krikštijamo angeliuko tolesnis gyvenimas: ar anas niekada ašarėlių nelies, ar vargelio nepatirs, nebadaus ir ta kasdieninė juoda duona ant stalo visada bus“, - giria ir rūpinasi bobutė pribuvėja. Tiesa, svetelius drausmina: „Prieš kelionę į bažnyčią nevalia prisiragauti!“
Ar gerus parinko?
Į lietuviškų katalikų bendruomenę šiandieną bus įvestas angeliukas, todėl bobutei pribuvėjai smalsu, kas taps antraisiais tėveliais tiek žemėj, tiek ir danguj prieš Dievą. „Bet ar tikrai gerus krikšto tėvelius išrinko, ar jie tokie stiprūs ir geri ūkininkai, kad bus pajėgūs apipilti dovanomis angeliuką, išleisti į mokslą - daktaru ar advokatu paversti, prižiūrėti, kai tik reiks. Bobutė dar savais metodais patikrins“, - pirštu grūmoja ir krikšto tėvėlių išbandymui ruošias bobutė. Pribuvėjai rūpi ne tik jų turtai, bet ir moralės bei dorovės reikalai. Šiam tikslui išsiaiškinti ji pasitelkia liaudies išmintį.
„Kokia skylė yra žemiau bambos, aukščiau kelių?“ - teiraujasi bobutė. Krikštatėviui galva apsvaigsta vien tik apie atsakymą pagalvojus. O visgi sėkmė lydi tuos, kurie apie kišenę pagalvojo. „Ponas ant ponios lipdamas, sausą į šlapią kišdamas, padėk Dieve, kad varysiu, tai varysiu!” - jeigu turit abejonių, aš išversiu. Ponas į valtį, kurioje ponia sėdi, lipa, sausą ją į vandenį stumia, o tada - kad irkluos, kad irkluos! Ne ką mažesni išbandymai laukia ir kūmos, tikrinamos jos žinios - ar vilną, ar liną užrištomis akimis atpažįsta. Visgi beegzaminuodama svetelius moko, kad krikštatėvių parinkimas - sunkus darbas. Buvo tikima, kad jie bus pavyzdys krikštijamajam.
Tie, kuriuos išrinkdavo, be svarios priežasties eiti į kūmus atsisakyti negalėjo, mat vaiką be dalios paliks. Į krikštatėvius stengdavosi kviesti jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų asmenis - vieną iš motinos, kitą iš tėvo pusės. Porindavo, kad poros kviesti nevalia, mat vyras su žmona gali ir pasipykti, šiurkštesnį žodį pasakyti - todėl krikštavaikis gali būti rėksnys. Dviejų šeimų atstovai garantavo, kad kūdikėlis ir bus globojamas dviejų šeimų, todėl jausis saugiau, o ir dovanų sulauks daugiau. Pribuvėja ramina: maži vaikai - mažos dovanos, dideli vaikai - didelės, todėl jachtoms ir viloms ragina pradėti taupyti jau dabar!
Dovanomis krikšto dieną apipilti privalu, todėl kūma dovanoja: česnako, kad saugotų nuo piktosios dvasios; riestainį, kad čiulptuko nereikėtų; cukraus, kad pienas saldus būtų; vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveikas būtų; angeliuką, kad angelą sargą turėtų; šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą; muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkingas ir švarus būtų. Ir tai dar tik pradžia! Kuomet bobutė pribuvėja būsimą kataliką prausia, krikšto tėveliai į vandenį pinigėlius meta. Vėliau krikštijamasis guldomas ant stalo, greta duonos.
Prašoma Dievo palaimos ir kad nieko niekada jam nestigtų. Kad saugiai nuvežtų į bažnyčią - druskos pakavoja, o krikšto tėvelis ir pinigėlį paslepia - kad vaikelis turtingas būtų. Tiesa, seneliai apeigų metu būna pakylėti į tikrus senelius ir tikras močiutes - aprištos skarelėmis močiutės ir padabinti kepurėmis seneliai kėde buvo keliami sulig lubomis. „Dabar jau būsiu ne močiutės vyras, o tikras senelis“, - gali džiaugtis naujai iškeptas diedukas. Tas momentas buvo vadinamas pakėlojimu į senolius.
Bobutės pribuvėjos rūpestis XIX amžiuje buvo nepaprastai akylai saugoti kūdikį nuo piktųjų dvasių ir žmonių blogų akių. Svarbus krikštynų apeigų Rumšiškėse momentas - išlydėtuvės į bažnyčią, kai vaikelį bobutė pribuvėja perduoda kūmams per langą, mat buvo tikima, kad prie durų laukia baisioji giltinė. „Ją apgauti vieni niekai“, - džiaugiasi pribuvėja ir kelia verkiantį kūdikėlį per gryčios langelį. Sveteliams išėjus laukan šeimos galva - tėvas išgeria bokalą alaus ir visu smarkumu ąsotėlį trenkia į grindinį. Buvo sakoma, kad kuo smulkesnės šukės, tuo laimingesnis bus gyvenimas, o jeigu stambesnės - turtingesnis. Vienaip ar kitaip, gražių žodelių ir linkėjimų negailėta. Tikiuosi, kad drauge su manimi bent akies krašteliu XIX amžiaus pabaigos krikštynose pabuvote ir jūs. O jeigu to amžiaus apeigų jausmo jums pritrūko - savus gimdykit arba svetimus krikštykit!
