Kasdienis gėrimas. Triukšmingos išgertuvės iki paryčių. Laiptinėje „smigęs“ sutuoktinis ir gėda dėl jo elgesio. Pridergtas butas. Tuščia piniginė. Muštynės. Ir taip, – metų metus. Kodėl alkoholiko šeimose skyrybos – retas svečias? Moteris padejuoja, kad vyras girtauja, pagrasina jam, ir gyvena, nė nemanydama skirtis.
Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Daivos Balčiūnienės, alkoholikų šeimą visada sudaro savotiška personažų pora: „priklausomas“ (dažniau vyras) ir „ko–priklausomas“ (dažniau moteris). Priklausomas priklauso nuo alkoholio, ko–priklausomas – nuo priklausomo. Toks simbiotinis ryšys sukuria užburtą ratą– vienas geria, kitas kenčia ir „gelbsti“.
Tačiau kentėdamas ko–priklausomasis jaučiasi reikalingas, stiprus, pasąmoninga jo gyvenimo prasmė – būti šalia žmogaus, kuriam jo nuolat reikia, nuolankiai kentėti, „tikėti“ priklausomojo pažadais, kad nebegers ir atleisti, kai šie pažadai bus laužomi. Anot psichologės, jei priklausomas nuo alkoholio sutuoktinis iš tiesų vieną dieną mestų gerti, labai tikėtina, kad jo santuoka su ko–priklausomu partneriu tiesiog subyrėtų! Kodėl? Nes jų santykiai netektų įprastinės prasmės, o ieškoti naujų bendravimo formų – reikia pastangų.
Psichologai teigia, kad polinkį į priklausomųjų ar ko–priklausomųjų ryšį nusižiūrime dar vaikystėje. Ir nebūtinai tai reiškia, kad gerti, ar kentėti nuo kitos priklausomybės turi mūsų tėvai. Gali būti, kad linkę į įvairias priklausomybes buvo, pavyzdžiui, seneliai, ir nors tėvų šeimoje alkoholio išvengta, bendravimo modelis – nuolankumas, poreikis kentėti, būti „gelbėtoju“ ar „auka“ ir panašiai, įsitvirtina vaikų pasąmonėje.
Priklausomas ir ko–priklausomas negali vienas be kito. Abu jie iš savo būsenos, patys to nesuvokdami, gauna emocinį pasitenkinimą. „Gelbėtojo“ vaidmens atlikėjas ar atlikėja, kaip taisyklė, būna linkęs pasiaukoti žmogus. Deja, jo pasiaukojimo medalis turi ir antrą pusę – praradęs žmogų, kuriuo rūpinosi, jis praranda savo paties vertę ir pasijunta niekam nereikalingu, neturinčiu kuo užsiimti, beprasmiu.
Vaikų, įnikusių į narkotikus tėvams psichologai dažnai pataria leisti atžalai nusiristi iki dugno. Drastiška priemonė, nes tėvai nuogąstauja dėl vaiko gyvybės. Panašus procesas vyksta alkoholikų šeimose. Dažnai išgyvenama gėda – dėl savęs, dėl vaikų, dėl savo pasirinkimo, su kuo gyventi....Deja, šie išgyvenimai verčia slėpti problemą, dangstyti alkoholiką, traukti jį iš to „dugno“ ir...nieko nekeisti.
Alkoholikų šeima byrėtų ne tik tuo atveju, jei priklausomasis nebegertų. Kokie nors ko–priklausomo veiksmai taip pat priartintų skyrybas, todėl jo pasąmonė dažnai kužda nieko nedaryti. Alkoholis tarsi suvienija šeimą, ji susiburia spręsdama šią problemą. Be to, metę gerti, alkoholikai dažnai išgyvena nuotaikų svyravimus, tampa pikti, grubūs, ir santykiams pasikeitus artimieji gali imti manyti, kad tam tikra prasme buvo geriau, kai žmogus gėrė.
Priklausomo ir ko–priklausomo partnerių šeimoje būna kelios bėdos. Viena – alkoholis (ar kokia kita priklausomybė). Kita – pasirinkimas. Turiu galvoje pasirinkimą, kaip ir su kuo gyventi. Psichologai teigia, kad vienintelis kelias iš šio užburto rato – įsisąmoninimas: ką aš darau su savo gyvenimu. Banaliausias pavyzdys,– kai tekėdama mergina galvoja, kad jos meilė išgydys mylimąjį nuo gėrimo. Ne, neišgydys, – tai reikia žinoti.
Jei jau ištekėjo už geriančiojo, pabandė atsikratyti priklausomybės ir nepavyko,– laikas sąmoningam sprendimui. Reikia atsakyti sau į klausimą: ar aš sutinku taip gyventi, ar kažką darau. Ką galiu padaryti? Pirmiausia, pasak D. Balčiūnienės, verta kreiptis į paramos grupes. Kitų patirtis leis suvokti savo padėtį, įmanomas išeitis, galų gale – pasidalinti išgyvenimais.
