Mamos atveju prie prisitaikymo daug prisideda pati gamta, kuri per maitinimą krūtimi bei hormoninius pakitimus motinos kūne sukuria ypatingą ryšį tarp vaiko ir mamos. Tėvo atveju viskas vyksta sudėtingiau. Kiekvienas vyras, negaudamas tėvo statuso iš gamtos, turi sugebėti jį įgyti per savo gyvenimą. Tapimas tėvu nėra biologinis, o greičiau psichologinis ir kultūrinis reiškinys.
Kurį laiką psichologijos literatūroje vis buvo keliamas klausimas apie tėvo svarbą vaiko auklėjime ir vystymesi. Šiuo metu jau nebekyla abejonių, kad tėvo vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus ir darantis teigiamą įtaką. Didėjantis tėvo įsitraukimas yra siejamas su didėjančiu pasitenkinimu tėvyste bei stiprėjančiu artumo jausmu vaikui. Vaikai, kurių tėvai yra stipriai įsitraukę į jų priežiūrą, įgyja didesnį pasitikėjimą savimi, didesnę savigarbą ir aukštesnį verbalinį intelektą.
Kaip mama atlieka savo vaidmenį, dažniausiai vertinama remiantis tuo, koks yra jos ryšys su vaiku. Tėvo padėtis yra kitokia: jo, kaip tėvo, sėkmė priklauso nuo jo sąveikos ne tik su vaiku, bet ir su visuomene, o nerašyti įstatymai, kurie galioja minėtose dvejose srityse, nėra tie patys.
Tapimas tėvu – pereinamasis laikotarpis
Kai į šeimą ateina kūdikis, kuris yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių, prasideda didelių permainų laikas. Kūdikio atėjimas į šeimą įneša daug gilesnius pokyčius nei bet kuri kita šeimos gyvenimo ciklo vystymosi fazė. Reikia išmokti naujų vaidmenų, sukurti naujus santykius bei perstruktūruoti jau egzistuojančius. Dažnai yra nekreipiamas dėmesys į tai, kad gimus vaikui tėvams prasideda adaptavimosi periodas kupinas streso.
Stresas, kuris lydi pirmąjį kartą tapus tėvais, gali stipriai įtakoti poros santykius bei pačius individus, kurie kuria tuos santykius. Yra daug duomenų apie tai, kad dauguma porų patiria nuosmukį pasitenkinime santuoka po pirmojo vaiko gimimo, tačiau kiti tyrimai rodo, kad kai kurios poros patiria didėjantį pasitenkinimą santuoka.
Pokyčiai gimus pirmam vaikui yra tokie gilūs, kad anksčiau tyrėjai šį periodą priskirdavo prie krizių. Dabar tyrėjai perėjimo į tėvystę periodą vadina „vystymosi faze” ar „procesu”. Kiek ilgai trunka šita vystymosi fazė priklauso nuo asmens, bet mokslininkai, tyrinėję šią sritį užsimena apie 2 prisitaikymo prie tėvo vaidmens metus. Beje, vyrų ir moterų perėjimas į tėvystę apima skirtingus dalykus, todėl reikia kiekvienam iš jų skirti atitinkamą dėmesį. Perėjimo į tėvystę periodu vyrams yra būdingi tokie jausmai kaip nerimas, nereikalingumas ir vienišumo jausmas, šiuo laikotarpiu pasikeičia finansinė padėtis, laisvalaikio praleidimo galimybės, darbo planai, santykiai su draugais ir artimaisiais. Taip pat tėvai išreiškia nepasitenkinimą dėl sumažėjusio laiko sau ir apribotos individualios laisvės. Dažniausiai tyrimuose minimi tėvų sunkumai yra piniginės problemos, miego problemos ir prisitaikymas prie naujos rutinos (valgymas, išėjimas pasivaikščioti ir pan.).
Mokslininkai teigia, kad vyrai tik po kurio laiko pajunta neigiamą tėvystės įtaką. Taip yra dėl to, kad po vaiko gimimo kurį laiką yra juntamas pakylėjimas, ir džiaugsmas esant naujame vaidmenyje, o su tuo vaidmeniu susiję sunkumai yra nepastebimi ir neakcentuojami.
Perėjimo laikotarpiu padidėja ir konfliktų santuokoje, kurių priežastys gali būti šios: pora išgyvena padidėjusios depresijos rizikos laikotarpį, per pirmuosius metus po vaiko gimimo stipriai sumažėja santuokos kokybė, šeima sugrįžta prie tradicinio darbų pasidalinimo modelio ir stereotipinių vaidmenų, jie yra išsekę nuo daugybės namų ruošos darbų ir vaiko priežiūros darbų, tėvai įsitraukia į darbinę veiklą, nebelieka laiko ir erdvės poros bendravimui ir lytiniam gyvenimui.
Kaip matome, yra daugybė dalykų, kurie pasikeičia gimus vaikui. Svarbu yra suvokti, kad tokius pačius pokyčius išgyvena ir kiti vyrai, susilaukę pirmagimio.
