Mano trimetė dukra turi įsivaizduojamą draugą Rikį. Atrodytų na ir kas čia tokio, juk daugelis vaikų vaikystėje turi tokius draugus. Tačiau mane jaudina, kad ji mieliau žaidžia su įsivaizduojamu draugu, nei su kiemo draugais. Ne kartą minėjo jog Rikis yra jos pats geriausias draugas. Nežinau ko imtis, o gal priešingai nieko nedaryti ir laukti kol įsivaizduojamų draugų amžius praeis? Vytautė
Atsako Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė:
Tokio amžiaus vaikai turi tokio magiško mastymo ir gana dažnai susikuria įsivaizduojamus draugus. Sunerimti reikėtų jei tai užsitęstų. Žinoma, kyla klausimas kodėl mergaitė nenori bendrauti su kitais vaikais. Galbūt jaučiasi nesaugi ar yra buvę kokių nors skriaudos atvejų. Tą labai sunku komentuoti nežinant visų detalių. Nes paprastai vaikai puikiai moka persijungti ir su nematomu draugu dažniausiai bendrauja kai lieka vieni, kai nukeliauja į savo pasaulį pabendravę su išoriniu. Kol kas patarčiau tiesiog stebėti ir jei mergaitė linksma guvi, šeimoje dalyvaujanti per daug nerimauti tikrai nereikia, nes tai toks amžius. Paprastai nematomą draugą turi tie mažyliai, kurie jaučiasi nesaugūs arba kas nors juos labai išgąsdino. Nematomas draugas tarsi kompensuoja vaikui tai, ko labai trūksta. Dažniausiai tokius draugus turi tie vaikai, kurie arba neatranda saugaus ryšio su tėvais, arba jais, aplinka nepasitiki. Priežastys gali būti įvairios: galbūt pasijuto išduoti, palikti, o gal jaučiasi vieniši ar patyrė kitų vaikų skriaudą. Štai tada ir susikuria įsivaizduojamą draugą, kuris yra tarsi paties vaiko dalis, sauganti, remianti, palaikanti.
Šių susikurtų „ateivių“ negalima suskirstyti į standartines lentynėles – vieni jų yra „tikri“ vaikai, pas kitus lankosi lokiai ar paršiukai, treti draugai yra absoliučiai fantastinės būtybės su antenomis ant galvos. Vieni atsiranda ir išbūna ne vienus metus, kiti nuolat iškeitinėjami į naujesnius modelius. Tačiau visi įsivaizduojami draugai turi vieną bendrą dalyką – visi jie padeda mažyliams spręsti jų problemas, pasiekti emocinės pusiausvyros.
Nesijaudinkite, jūsų vaikas netaps vienišu intravertu, kuris išradinėja draugus, nes nesugeba susirasti jų tikrame gyvenime. Vaikai, turintys susikurtų draugų, turi ne mažiau draugų iš kūno ir kraujo nei kiti bendraamžiai. Ir ne tik turi, bet yra netgi labiau linkę bendrauti. Tad kodėl jūsų vaikas dažnai pasirenka nematomą bičiulį vietoj to, kad pasikviestų į kiemą brolį ar kaimyną? Ikimokyklinukai retai turi progą visiškai vadovauti žaidimui, todėl su įsivaizduojamu draugu mėgaujasi galimybe užsakinėti muziką nuo a iki z, ir net visiškai kontroliuoti jo veiksmus. Jei įsivaizduojamas draugas daro tai, ko jis nemėgsta, jūsų vaikas turi galios pakeisti situaciją. Nereikia pamiršti ir to, jog tai paprasčiausiai smagu – sukurti įsivaizduojamą pasaulį ir jį apgyvendinti tokio amžiaus vaikui atrodo tikrai patrauklus užsiėmimas.
Klausinėjant iš kur ir kodėl tas draugas atsirado, neverta, nes tokio amžiaus vaikai dar negeba į tokius dalykus atsakyti. Reikėtų pasidomėti koks tas draugas kuo jis gyvena, kuo dalinasi ir priimti tokį kaip dukros pasaulio realybę. Ji susikūrė tą draugą ir toks jų bendravimas yra saugus, įdomus. Labiau reikėtų pasidomėti ką tas draugas pasakė, ką nuveikėte šiandien ir panašiai. Labai palaikyti ir nereikia, nes tuomet toks bendravimas užsitęsia. Paprastai nematomi draugai būna iki penkių šešių metų amžiaus vaikams. Tačiau savo praktikoje esu turėjusi vaikų, kurie nematomus draugus turėjo ir pradinėse klasėse. Jis buvo kaip simbolis, nors mokykloje turėjo savo draugų, tačiau jei būdavo blogai iš vaikystės turėjo „saugų draugą“ su kuriuo galėdavo pasikalbėti. Tačiau pradėję lankyti mokyklą vaikai paprastai jau sugeba atskirti, kad tas draugas realybėje neegzistuoja.
