Nijolė Petrošiūtė
Raseinių savivaldybės konkurso-apžiūros „Gražinkime savo aplinką“ vertinimo komisija šiemet vertino ir tai, kaip sutvarkytos viešosios erdvės. Pirmąkart buvo pabandyta rasti sąsajų tarp „mano“ ir „mūsų“ bei įvertinti nominacijomis.
Ribos nyksta
Pasak komisijai vadovavusios rajono mero pavaduotojos Gitanos Rašimienės, siekta atkreipti dėmesį į tuos, kurie gražina ne tik savo teritoriją, kuriems rūpi ir tai, kas vyksta už jų sklypo tvoros, todėl negali praeiti pro apleistą vietą ir, užuot kam nors dėl to skundęsi, patys ją sutvarko, nesitikėdami apdovanojimų.
Kasdien važinėdama po rajoną, G.Rašimienė matė ne vieną gražiai tvarkomą viešąją erdvę, tad, kai buvo rengiami konkurso-apžiūros „Gražinkime savo aplinką“ nuostatai, pamanė, kad reikia žmones, kurie bendros nuosavybės kieme tvarkosi kaip savame, įvertinti ir jiems viešai padėkoti. Kartu viltasi, kad tai paskatins ir kitus matyti toliau savo nosies ar bent jau sugėdins šiukšlintojus bei nevalas. Komisijai pradėjus lankyti daugiabučių kiemus paaiškėjo, kad įsteigta nominacija už viešųjų erdvių tvarkymą užpildė iki tol buvusią spragą konkurso vertinimo nuostatuose.
Vieno ar dviejų rūpestis
Kai kurie miestų, didesnių gyvenviečių daugiabučių namų kiemai ir visko mačiusius gali nustebinti puikiai tvarkoma aplinka. „Kai imdavome domėtis, kas puoselėja augalus, rūpinasi, kad visur būtų tvarka, paaiškėdavo, kad tai – vieno ar dviejų namo moteriškių darbas. Nejučia piršosi mintis, kad jei iš 50–100 namo butų tik pora jo gyventojų triūsdamos tokius stebuklus sukuria, kas būtų, kaip žydėtų mūsų miestai ir gyvenvietės, jei bent pusė ar trečdalis gyventojų sektų jų pavyzdžiu“, – sakė G.Rašimienė.
Neturėjo noro ir įgūdžių
Kaimuose toliau nuo rajono centrų, užkampiuose esantys daugiabučiai gero vardo neturėjo seniai. Apleisti, šiukšlini jie buvo ir sovietmečiu. Tarsi buvo susitaikyta su tuo, kad tokiuose daugiabučiuose gyvena žmonės, kuriems nieko, išskyrus pašalpas, nereikia, kurie gali tik naikinti kitų sukurtą grožį. Patys kurti ar puoselėti gražią aplinką jie neturėdavo nei noro, nei įgūdžių. Todėl, komisijos nariams, atvažiavusiems prie daugiabučio Ariogalos seniūnijos Negirvos kaime, iš pradžių net patikėti buvo sunku tuo, kas išniro prieš akis – tikra grožio oazė už dulkėtų vieškelių.
Pražydusi kraičio skrynia
Baseinėliuose spindėjo tyras vanduo, prisėsti viliojo jauki pavėsinė, augalų įvairove stebino alpinariumai, gėlynai. Negraži ūkinio pastato siena buvo išmoningai užmaskuota, aplinkai papuošti panaudoti net seni rakandai, kuriuos žmonės dažniausiai sukūrena ar šiaip išmeta. Kraičio skrynia, kurioje kadaise jaunamartės laikė pačių austas drobeles, buvo pilna gėlių žiedų. Jų šakos kėlė skrynios dangtį ir sviro žemyn. Čia stypsantis ilgakojis gandras atrodė tarsi pasiklydęs laike, nebesuprantantis, kas darosi. „Kaip sugebėjau, taip ir dariau. Kai padarai viena, kitas kampas pats parodo, ką reikėtų daryti“, – sakė puikiai kiemą sutvarkiusi Daiva Žemaitienė. Komisijos nariai paklausė, ar jai kas iš namo gyventojų padeda, ar ji triūsia viena. „Padeda“, – tikino moteris, bet iš balso intonacijos buvo aišku, kad talkininkų nedaug. Tačiau Daivos dukros Žydrina ir Gileta nei darbštumu, nei grožio supratimu mamai nenusileidžia. O kai trys tokios moterys ko nors imasi viename kaimo daugiabutyje, tai gali nuveikti labai daug. „Ne, mūsų žmonės tikrai geri, nieko nelaužo, nedergia, – skubėjo džiaugtis Daiva, – o be vyriškų rankų juk neapseiname, matote, kokios pavėsinės sukaltos.“
Gražūs ir dera
Jau senokai visus stebina Girkalnio seniūnijos Biliūnų kaimo daugiabučių aplinka. Čia seniai ištrintos ribos tarp „mano“ ir „mūsų“. Daugiabučių gyventojai šienauja didžiulius plotus, kuria gėlynus, gražesnius vienas už kitą, grindžia takelius. Biliūnų aplinka žavi mažosios architektūros elementais. Bet jie kaime atsiranda ne vien todėl, kad yra gražūs ir puikiai dera gražiai puoselėjamoje aplinkoje – kiekviena skulptūra, suolelis, lenta turi paslaptį, paslėptą potekstę. O viskas prasidėjo nuo vienintelės moters, Vilmos Račkauskienės, kuri prieš keliolika metų atsikraustė į vieną iš dviejų daugiabučių.
Pasistatė sceną
Gražiausiai išpuoselėtų sodybų ieškojusi komisija konstatavo, kad puošiant aplinką svarbus vaidmuo tenka kaimų bendruomenėms. Jos, bendram darbui sutelkusios žmones, šabakštynus verčia darželiais, gėlynais, įkuria netgi parkus, išvalo tvenkinius. Ypač akį traukė Ilgižių kaimo viešoji erdvė prie Kirkšnovės upelio. Sutvarkę aplinką, ilgižiškiai pasistatė sceną, prieš ją išrikiavo suolus ir šiltuoju metų laiku jau neieškos pastogės renginiams. Kol tėvai koncerto klausosi, jų vaikučiai supasi sūpynėse šalia įrengtoje žaidimų aikštelėje.
Daug gražių žodžių reikėtų pasakyti ir Norgėlų kaimo bendruomenei. Šiame kaime išpuoselėtas kiekvienas kampelis, o nagingi kaimo vyrai poilsiui skirtų baldų prigamino. Daug gražių aplinkos tvarkymo idėjų galima „pasiskolinti“ apsilankius Mažosios Viduklės kaimo bendruomenėje, Nemakščiuose, Didžiuliuose ir kitur.
Rūpi ir tai, kas už ribos
Pastebima, kad vis dažniau pavieniai žmonės dailiai sutvarko ir už jų sklypų esančią viešąją erdvę: parkelius, vandens telkinių pakrantes. Vis daugiau žmonių elgiasi kaip raseiniškė Zofija Riabova iš Aušros gatvės, kuri miesto tvenkinio pakrantę apsodino dekoratyviniais krūmais ir gėlėmis, lieptelį į tvenkinį padarė, suoliuką pastatė. „Aš čia gyvenu, ši krantinė – prieš mano kiemą, prieš mano langus. Noriu, kad ji būtų graži, patraukli, kad būtų kur akis paganyti, kuo širdžiai pasidžiaugti. Jei ir kitiems tai patinka, tai – dvigubas džiaugsmas“, – sakė moteris. Z.Riabova mano, kad netoli namų turėti vandens telkinuką – nuostabu, o ką ir kalbėt, kai tau kažkas po langais išvalo didžiulį vandens telkinį, sutvarko pakrantes. Tada rankos tiesiasi sodinti ir tvarkyti aplinką. Moters įsitikinimu, kiekvienas žmogus turėtų prisidėti prie aplinkos „anapus tvoros“ gražinimo. Pasak jos, nereikėtų skirstyti į „mano“ ir „seniūnijos“, nes viskas, kaip ir visa Lietuva, priklauso mums visiems.
