Kova su reketu
„Prasidėjus reketui buvo suglumusi ir mūsiškė teisėsauga, nes įstatyminio reglamentavimo (kokios bausmės, kaip įrodinėti tas veikas) nebuvo, viskas užgriuvo labai greitai, nebuvo laiko tam pasirengti. Nors ir prokuratūra, ir tuometė milicija, po to policija pradėjo su tais reiškiniais kovoti“, – dėstė Algirdas Matonis.
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse tuometė milicija atliko ne tik teisėsaugos, bet ir represinės okupantų struktūros funkcijas, tad visuomenės požiūris į ją buvo neigiamas. O čia dar staiga nusikaltimai, su kuriais milicininkai buvo įpratę kovoti, – pavyzdžiui, spekuliacija ar valiutinės operacijos, – vos ne per vieną dieną tapo legaliu verslu. Pareigūnai sutriko, prarado pasitikėjimą savo jėgomis. O dalis jų, tvyrant visuotiniam chaosui, pasuko nusikalstamu keliu.
Bet, nepaisant sumaišties, valdžia į šį naują reiškinį sureagavo: vidaus reikalų sistemoje visoje Sovietų Sąjungoje buvo sukurti legendiniai 6-ieji milicijos padaliniai, kurių pagrindinė funkcija – kova su organizuotu nusikalstamumu. Taigi toks skyrius 1989-ųjų gegužės 14 d. buvo įsteigtas ir mūsų šalies Vidaus reikalų ministerijoje. Analogiški padaliniai atsirado ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
Siūlė kyšius valdininkams
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjus kurtis rinkos santykiams, laukinio kapitalizmo sąlygomis kaupiant pradinį kapitalą buvo pasisavinta dalis valstybės turto – jis perėjo į privatų sektorių. Pradėjo burtis labiau organizuotos nusikalstamos gaujos, reketavusios verslininkus savo kontroliuojamose teritorijose, reikalavusios atiduoti skolas, tarpusavyje kariavusios dėl įtakos sričių.
Šios gaujos per trumpą laiką (1990–1992 m.) suformavo savo vidinę struktūrą. Tarp organizuotų nusikalstamų grupuočių prasidėjo aktyvus – tiek taikus, tiek smurtinis – rinkų ir įtakos sferų pasidalijimas, kuris iš esmės tęsėsi iki 1993 m. pradžios. Buvo aktyviai skverbiamasi į legalią ekonomiką, įtvirtinamos pozicijos politikos sferoje.
1992–1993 m. pradžioje buvo fiksuojama ypač suaktyvėjusi tokių nusikalstamų grupuočių kaip „Vilniaus brigados“, Kauno Daktarų, Žaliakalnio, Klaipėdos Sigito Gaidjurgio, Šiaulių Princų arba Vladų, Panevėžio Kavioro, Alytaus Baublių ir daugelio kitų šių bei kitų miestų, rajonų organizuotai veikusių nusikaltėlių gaujų veikla.
„Visas tuometis verslas buvo apdedamas mokesčiais teisėsaugos arba nusikalstamų struktūrų, – prisimena buvęs prokuroras, dabar advokatas Egidijus Bičkauskas. – 90 procentų tuomet veikusių parduotuvių vienokia ar kitokia forma mokėjo tuos mokesčius. Pasakyčiau taip – ir berniukams, ir ne berniukams. Mokėjo oficialioms struktūroms, kurios buvo „stogas“.“
Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 metais subūrė darbo grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jai vadovauti paskyrė signatarą E. Bičkauską.
Banditai išdrįso kyšį pasiūlyti net ir jam.
„Tada tvyrojo baimės ir teroro atmosfera, – kalbėjo E. Bičkauskas. – O už viso to slypėjo dideli arba labai dideli pinigai. Atsimenu, domėjausi Palanga ir atveju, kai reketininkai atakavo „Dviejų brolių“ steigėjus. Man tada siūlė: „Gal kokio pastato Palangoje reikia?“ Tuomet tai atrodė gana natūralu.“
Pietūs už pusę kainos
Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo – duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietuvos gyventojai. Ironiška, tačiau kaip tik tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vadovybė kažkodėl nusprendė panaikinti kovai su organizuotu nusikalstamumu skirtus vadinamuosius 6-uosius skyrius.
Nebaudžiamas reketas netrukus kai kur įgavo rafinuotas, o kai kur – netgi groteskiškas formas. Įžūlumo viršūnė – savadarbiai reketininkų pažymėjimai.
„Tada Palangoje buvo susiformavusi nusikaltėlių ir verslininkų grupuotė, vadinamasis verslo klubas, jis reketavo vietos verslininkus. Jie buvo verčiami stoti į tą klubą ir, sumokėję duokles, gaudavo tam tikrą lipduką, kad priklauso tam klubui. Jei kavinėje būdavo priklijuotas toks lipdukas, kiti nusikaltėliai jos neliesdavo, – prisimena A. Kliunka. – Tuo metu kūrėsi visuomeninio maitinimo kooperatyvai, todėl nusikaltėliai buvo įpratę pietauti už pusę kainos. Egzistavo prievartavimas ir tokia forma. Pamenu, Vilniuje buvo toks kuriozas, kai atsirado pirmieji kinų restoranai. Būdavo, pas juos ateina reketininkas ir bando reikalauti duoklės, o kinas jam atsako anglų kalba. Reketininkas sutrinka ir pabėga. O Alytuje, Lazdijuose siautėję nusikaltėliai pasigamindavo reketininkų pažymėjimus ir juos pabrėžtinai demonstruodavo.“
