Tarp kai kurių ekonomistų egzistuoja skaičiavimais paremtas požiūris, kad, sudėjus įvairius rodiklius, gali būti, jog Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, Europos Sąjungai duoda daugiau naudos, nei jos gauna.
2004-aisiais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą – tai buvo vienas didžiausių šalies laimėjimų per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Lietuva tapo Vakarų Europos šeimos dalimi.
Kad naujosios narės pasivytų senąsias Europos valstybes pragyvenimo lygiu, kad nebūtų didelių socialinių ir ekonominių skirtumų, bendrija kiekvienais metais skiria paramą. Nors Lietuva kasmet moka ir mokesčius į ES biudžetą, bet gaunama parama gerokai lenkia mūsų įnašus.
Štai Finansų ministerijos duomenimis, per 19 metų Lietuva į ES biudžetą jau sumokėjo virš 7 milijardų eurų. Bet per tuos metus iš to paties europinio biudžeto gavome apie 29 milijardų.
Taigi, vien jau finansiniu aspektu, Europos Sąjungos nauda atrodo itin akivaizdi. Bet egzistuoja požiūris ir net skaičiavimai, kad tikrosios laimėtojos yra ne Rytų ir Centrinės Europos dalies valstybės, Europos Sąjungos naujokės, o didžiosios, vakaruose esančios bendrijos senbuvės, nors jos į Europos Sąjungos biudžetą sumoka gerokai daugiau, nei gauna iš jo.
Žymus prancūzų ekonomistas Thomas Piketty dar prieš keletą metų atliko analizę ne tik, kiek Europos Sąjunga skiria paramos Rytų Europai, bet ir kiek Vakarų įmonės uždirbo tose šalyse. Nes kiekviena ES narė įsilieja į bendrą Sąjungos rinką, tuo pačiu atverdamos savas.
„Tai vienas žymiausių Europoje ekonomistų 21 amžiuje, aišku, jis tas žmogus, kuris kalba ekonomikos pyrago teisingesnį paskirstymą“, – sako ekonomistas Tadas Povilauskas.
Išnagrinėjus 2010–2016-ųjų metų laikotarpį, prancūzas apskaičiavo, kad pavyzdžiui, Lietuva, kasmet vidutiniškai iš Europos Sąjungos gaudavo po milijardą 600 milijonų eurų. Bet Vakarų kompanijos kasmet vidutiniškai uždirbo po milijardą 680 milijonų eurų pelno. Taigi, vakarų europiečiai mūsų šalyje uždirbo daugiau, nei mes gavome iš Briuselio.
„Bet iš kitos pusės, vien tas aspektas, kad Rytų Europoje mes turime pakankamai didelį atlyginimų atotrūkį lyginant su Vakarų Europa, duoda labai didelę motyvaciją Vakarų Europos įmonėms perkelti dalį gamybos ir dalį paslaugų veiklos į Rytų Europos šalis ir tam tikra prasme pasinaudoti tuo skirtumu tarp vidutinio atlyginimo“, – tvirtina ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Prancūzų ekonomisto skaičiavimais, kitose Rytų Europos šalyse skirtumai dar didesni. Bet ekonomistas Tadas Povilauskas sako, kad tokie palyginimai gana keisti.
„Man labai sunku suvesti, kodėl tai reikėtų sieti, na gerai, jeigu ne ES būtų investavusi į Vidurio Europą, tai galbūt būtų investavusios kitos šalys ir vis tiek mūsų regione būtų užsienio šalių investuotojai, tai man sunku suvesti“, – sako T. Povilauskas.
Vakarų Europos įmonės gauna ir nemažai užsakymų iš Rytų europiečių. Vienas iš pavyzdžių – dalį „Rail Balticos“ vėžės statė vokiečių kapitalo estų įmonė. Tokie, ir panašūs užsakymai, Vakarų kompanijoms garantuoja dešimtis ar net šimtus milijonų eurų pajamų.
„Atsivėrė nemaža rinka, nes tų gyventojų yra daug, ta pati Lenkija, kitos vidurio šalys, tiek gyventojų skaičius, tiek galimybės eksportuoti yra tikrai didelės. Supraskime ir tą politinę, geopolitinę naudą“, – tvirtina T. Povilauskas.
„Didesnė nauda galbūt yra ne per tai, kad atsivėrė rinka ir čia galima parduoti įvairias prekes ir paslaugas, bet tai, kad Vakarų Europos įmonės gali integruoti pigesnes Rytų Europos įmones į savo vertės grandines ir tokiu būdu sumažinti ar apriboti savo prekių kainą, atitinkamai gauti didesnį pelną iš galutinių produktų pardavimo“, – teigia A. Izgorodinas.
Didžiosios valstybės sulaukė ir daugybės darbo jėgos, o tai reiškia, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys nukentėjo nuo emigracijos. Pavyzdžiui, iš Lietuvos nuo 2004-ųjų emigravo daugiau nei 700 tūkstančių gyventojų. Išvyko ne tik nekvalifikuoti darbininkai, bet ir išsilavinę specialistai. Galima rasti teorinių skaičiavimų, kad valstybei užauginti pilietį kainuoja dešimtis tūkstančių eurų – tiek kainuoja darželiai, mokyklos, sveikatos apsauga ir taip toliau. Tad jei daugintume ir šiuos skaičius – gautume dešimtis milijardų eurų investicijų į žmones, kurie išvyko dirbti svetur.
„Darbo jėgos poreikis Vakarų Europos valstybėse yra, galbūt tas visuomenės senėjimas sąlygojo, kad poreikis ieškoti darbuotojų Rytų Europos valstybėse, atskirose Rytų rinkose jis išlieka“, – sako A. Izgorodinas.
Nors skaičiuoti kas gauna daugiau naudos, galima įvairiais aspektais, bet ekspertai sutaria, kad Europos Sąjungos plėtra yra tarsi dvigubas laimėjimas – tiek mums, tiek ir senajai Europai. Šiuo metu bendrijoje yra 27 valstybės, o oficialių kandidačių statusai suteikti dar 6 šalims – Šiaurės Makedonijai, Juodkalnijai, Albanijai, Serbijai, Moldavijai ir Ukrainai.
