Nuo tos dienos, kai Natalija Manachova-Pundzienė išėjo iš namų, ramybė į namus taip ir nesugrįžo. Nuolatinis ieškojimas ir viltis, kad duktė, kaip išėjo susitikti su drauge, taip ir sugrįš, tik trumpam atslūgsta. Tad nors ir šešiolika nežinios metų praėjo, moteris nusprendė vėl praverti Asmenų paieškos skyriaus duris ir liko priblokšta – jai buvo patarta paskelbti dingusią dukrą... mirusia.
Išėjo susitikti su drauge
Gyvenimas Elvyros Romančenko šeimos nelepino. Moteris stengėsi, kiek galėjo, dėl savo vaikų Natalijos ir Sergejaus. Bet pats laikmetis, 1996 metai, kuriuos dar slėgė Rusijos krizė, buvo labai sunkūs – siautė nedarbas.
Neturėjo darbo ir abu tada vos antrą dešimtmetį perkopę vaikai. O tokiam, Elvyros įsitikinimu, sunkiausia: visko norisi, visko reikia, o pinigų nėra, nes ir darbo nėra.
„Ji buvo geras vaikas“, – įsitikinusi moteris, nors Natalijos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.
1996 metų liepos 21-oji – skaudžiausia diena šeimai. „Natalijos gimimo diena gali ir pasimiršti, tačiau tą dieną visada galvoju tik apie ją ir vis tikiuosi, kad gal sugrįš, kaip ir išėjusi“, – kalba moteris.
Gyveno tada šeima Vaisių gatvėje, kur individualiame name nuomojosi kambarį. Apie 18 valandą suskambo laidinis telefonas. Namo šeimininkė prie ragelio pakvietė Nataliją. Ši, baigusi pokalbį, paaiškino, kad paskambino draugė ir ji eis su ja susitikti.
Taip ji ir išėjo – apsiavusi vasarinėmis šlepetėmis, apsivilkusi žalsvą gėlėtą palaidinukę, šviesius džinsinius šortus. Tokią motina dukrą ir prisimena iki šiol – jaunatvišką, energingą, linksmą.
Tačiau tą vakarą Natalija į namus negrįžo. Nebuvo labai keista, nes kartais taip nutikdavo, kad likdavo miegoti pas draugę. Juolab kad mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, tai ir susisiekti galimybių buvo mažai. Piktinosi šeima, kad ji nepaskambina laidiniu telefonu. Bet žinojo, kad reikės šeimininkę trukdyti, tad skambindavo tik labai svarbiu reikalu.
Deja, Natalija negrįžo nei tą, nei kitą dieną. Elvyra Romančenko ėjo pas drauges, kurių adresus žinojo, bet niekas apie Natalijos buvimo vietą pasakyti negalėjo.
Pripažįsta Elvyra, taip ieškoti Natalijos jau yra tekę. Tada ji buvo išėjusi iš namų su savo sūneliu – keturių mėnesių Edgaru. Jis gimė tais pačiais 1996 metais, tačiau dukra išsiskyrė su kūdikio tėvu ir jį augino viena.
Taigi, tąkart kelias dienas dukra nepasirodė namie ir Elvyra ėmėsi jos ieškoti. Aplankiusi ne vienos draugės namus nuvažiavo ir į Zoknius. Čia vienos draugės namuose ir aptiko. Bet tik vaikaitį, o duktė, kaip paaiškino draugė, išvykusi į Šniūraičius ir negrįžta. „Pasiimkite tą vaiką, aš negaliu jo auginti“, – apsidžiaugė moteris, sužinojusi, kad namus aplankė artimas kūdikiui žmogus.
„Aš jį pasiėmiau, bet išsigandau, kad nepajėgsiu rūpintis keturių mėnesių kūdikiu, ir nunešiau į kūdikių namus – paprašiau, kad prižiūrėtų, kol atsiras jo motina“, – pasakoja apie skaudžią gyvenimo praeitį moteris.
Tąkart dukra atsirado, aplankė mažylį, bet nesusigrąžino. Ir jai buvo sunku prižiūrėti kūdikį, nes gyventi keturiese teko mažame nuomojamame kambarėlyje.
Dviem mėnesiams praėjus, minėtą liepos 21-ąją, dukra ir vėl ilgesniam pradingo iš namų. „Todėl ir tikėjausi, kad sugrįš, bet ji vis negrįžo, niekas apie ją nieko pasakyti negalėjo“, – pasakoja E. Romančenko.
Policijos paieška – be rezultatų
Tris dienas motina ieškojusi dukters. „Važiavau į „aklųjų“ rajoną, kur gyveno viena draugė, važiavau į Radviliškio gatvę Zoknių rajone, ėjau kur tik kas kokią draugę Natalijos žinojo ir adresą pasakė, bet jos niekur nebuvo ir niekas nieko pasakyti negalėjo“, – pasakoja moteris.
Tada ir nusprendė žmonės kreiptis į Šiaulių policijos komisariatą, parašė prašymą dėl žmogaus dingimo. Pradėtas ikiteisminis tyrimas, Natalijos nuotrauka bei informacija apie jos dingimą buvo paskelbta laikraščiuose.
„Mes turėjome tik tą vieną jos nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavusi šešiolikmetė, kai ėmėsi pasą“, – pasakoja Elvyra. Deja, šios nuotraukos niekas negrąžino, ji ir liko byloje, kurios tyrimas nedavė jokių rezultatų.
Tik kartą paskambino kriminalistas ir pranešė apie rastą nežinomos moters lavoną. Pagal drabužius supratusi, kad tai – ne Natalijos kūnas, tad net nevažiavusi atpažinti.
Vėliau, pasak E. Romančenko, paieška buvo nutraukta. Tačiau ramybė į namus nesugrįžo. Artimieji negalėjo liautis laukti, negalėjo liautis tikėti, kad Natalija gyva. „Aš manau, kad ji galėjo būti išvežta į užsienį, gal net svetima pavarde“, – svarsto moteris ir viliasi, jog gal kas nors Šiauliuose prisimena Nataliją, gal žino, su kuo ji galėjo išvykti. Elvyra netiki, kad jokio siūlo galo šioje paieškoje jau nebėra. Turi būti, – įsitikinusi moteris.
Gyvenimas nesiklostė
Šešiolikos buvo Natalija Manachova-Pundzienė, kai ištekėjo. Vyras buvo dvejais metais vyresnis, buvo meilė. „Porą metų pagyvenusi išsiskyrė“, – prisimena dukters jaunystę motina, įsitikinusi, jog nei prieštarauti, nei smerkti dukters dėl tokio sprendimo niekas negalėjo. „Neprieštaravome, bet ir nepalaikėme“, – pamena moteris.
Naujojoje Akmenėje tuomet išgyventi buvo sunku – neliko darbo. Šeima nusprendė važiuoti į Šiaulius, nors Naujojoje Akmenėje buvo butas, o Šiauliuose – jokios pastogės.
Naujojoje Akmenėje buvusiame bute likusi Natalija. „Ji turėjo draugą, nuo kurio laukėsi kūdikio“, – pasakoja dingusios dukters istoriją motina. Tačiau ir ši draugystė nutrūko – Natalija pagimdė kūdikį Naujojoje Akmenėje, tačiau netrukus su sūneliu ant rankų grįžo į Šiaulius, pas tėvus ir brolį.
„Natalija nesutarė su draugo motina – teko skirtis. Nesisekė jai gyvenimas, nors Natalija buvo labai gera mergaitė, ir draugės jos buvo geros, – sako Elvyra Romančenko ir priduria. -Toks buvo gyvenimas – darbo neliko, gyventi buvo sunku“.
Natalijos sūnus, kuriam jau šešiolika metų, iki šiol gyvena valdiškoje įstaigoje. Tačiau jo ryšiai su močiute artimi. Buvo laikas, kai jis klausinėjo apie mamą, domėjosi. „Aš jam viską papasakojau – jau didelis, supranta, kaip būna“, – pasakoja moteris.
„Labai norėčiau pamatyti savo mamą“, – yra prasitaręs vaikaitis močiutei.
Deja, neišsaugota net jos nuotrauka. Vieni albumai pasimetė, kai šeima kėlėsi iš Naujosios Akmenės, kiti liko nuomotame name. „Aš ėjau į tą namą, sakiau, kad palėpėje liko daiktai, nuotraukos, bet manęs neįleido“, – pasakoja socialiniame būste įsikūrusi šiaulietė.
Tačiau vaikaičio noras pamatyti mamos atvaizdą iki šiol drasko širdį. „Jau stengiuosi kuo mažiau prisiminti, kuo mažiau galvoti, bet lengviau dėl to dar nebuvo“, – dukros dingimo siaubą išgyvenusi moteris neišvengė ir sveikatos problemų.
Paieškai vadovauja prokuratūra
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Asmenų paieškos skyriaus viršininkas Arūnas Barzinskas žino šią Natalijos Pundzienės paieškos bylą, tačiau jam pačiam jos tirti neteko. Pasak komisaro, ši byla jau perduota į archyvą ir prisiminti, kas buvo prieš penkiolika metų, tikrai nerealu. Tačiau komisaras neabejoja, jog buvo atlikti visi veiksmai, kurie privalomi vykdant be žinios dingusiojo paiešką.
Dingusiųjų paieška vykdoma 7 metus. Tarptautinė paieška taip pat skelbiama visada. Kokie konkretūs veiksmai atliekami ieškant dingusiojo be žinios, anot A. Barzinsko, įvardyti neįmanoma, nes vienodų dingimų nebūna. Tačiau visada pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl asmens dingimo, kurį kontroliuoja bei pateikia įvairius nurodymus prokuratūra.
Pasak kriminalisto, gavus prašymą dėl žmogaus dingimo, visada priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą, informacija apie ieškomą asmenį įrašoma į duomenų bazes, skelbiama Interpolo kanalais, žiniasklaidos priemonėse. Jei reikia, ieško ir kariai, ir dresuoti šunys.
Vykdoma dingusių šiauliečių paieška ir užsienio šalyse. Šiais metais, pasak Asmenų paieškos skyriaus viršininko, vienas dingęs žmogus rastas Anglijoje.
Praėjusiais metais Asmenų paieškos skyriui buvo pateikta 15 prašymų ieškoti dingusių žmonių. Keturiolika buvo surasta tais pačiais metais, o vienas šių metų pradžioje aptiktas Anglijoje. Kasmet, pastebi kriminalistas, dingusiųjų skaičius labai panašus – nuo 15 iki 20 žmonių.
Paskelbti mirusiu – išeitis
Kad artimiesiems prieš šešiolika metų dingusią dukterį, seserį ir mamą buvo pasiūlyta paskelbti mirusia, A. Barzinsko nesuglumino. Tai, pasak jo, numatyta Civilinio proceso kodekse kaip viena iš priemonių sprendžiant turtinius ar kitus klausimus. Mirusiu žmogų galima paskelbti po trejų metų nuo dingimo dienos. Dažniausiai juk lieka dingusiojo turtas, reikia mokėti mokesčius, tad kažkas juos turi perimti. Deja, tai įmanoma tik paskelbus dingusįjį mirusiu. Jei vėliau žmogus atsiranda – informuojama policija. Tačiau tokie sprendimai, pasak komisaro, priimami retokai, nes dažniausiai dingusieji randami arba nustatomi jų kūnai.
Yra buvę ir kuriozinių situacijų. A. Barzinskas pamena, kad kai jis dar buvo studentas ir atliko praktiką žmonių paieškų skyriuje, buvo rastas žmogaus lavonas. Pakviesti dingusiojo žmogaus artimieji atpažinti, ar tai ne jų žmogus. Jie nusprendė, kad tai – jų dingęs artimasis ir kūną palaidojo. Paskui dingęs žmogus atsirado...
Dėl turtinių priežasčių kartais net ir norima žmogų paskelbti mirusiu. Komisaras pamena atvejį, kai senutė kreipėsi į policiją dėl savo sutuoktinio, su kuriuo jau penkis dešimtmečius negyvena ir nežino, kur jis yra, paskelbimo mirusiu. Paaiškėjo, kad žmogus – gyvas ir sveikas, tik gyvena kitame Lietuvos pakraštyje.
Pagrindinių žmonių dingimo priežasčių, anot A. Barzinsko, įvardyti konkrečiai neįmanoma, nes vienodų dingimo tikslų ar aplinkybių nebūna. Būna, kai žmogus dingsta... dėl ligos, būna dėl noro pasitraukti iš gyvenimo, būna nuotykių ieškotojų. Būna, kai prieš žmogų įvykdytas nusikaltimas, būna sulaikyti užsienio valstybėse už padarytus nusižengimus, bet artimieji apie tai neinformuojami, o patys neturi galimybių pranešti apie savo buvimo vietą. Būna, kad žmogus paguldytas į gydymo įstaigą, pagrobtas, nesiorientuoja vietovėje. Pasitaiko ir taip, kai dingusieji patys nenori pranešti, kur jie yra, nes nori nutraukti ryšius su artimaisiais nusprendę išvykti dirbti ar gyventi pas kitą gyvenimo partnerį, slepiasi nuo teisėsaugos ar alimentų.
Deja, policijos pareigūnams kiekviena dingusiojo paieška – eilinis statistinis atvejis. E. Romančenko įsitikinusi, kad padaroma ne viskas, ieškoma atsainiai. Tik dingusiojo šeimai tai – tragedija ir kančia, kuri niekada nesibaigia. Net ir dingusiojo paskelbimu mirusiu. „Tik policija pasidės pliusą, kad byla baigta“, – įsitikinusi moteris, pasiryžusi dar nenuleisti rankų.
Zita KATKIENĖ