Žiūrint į istorinę perspektyvą lengva pastebėti, kad aktyviau apie informacinius karus pradėta kalbėti maždaug prieš du dešimtmečius. Sunkiau pasakyti, kada informaciniai karai tapo akivaizdžia realybe, tačiau šiandien, ko gero, nėra pagrindo kvestionuoti informacinės agresijos realumo. Vieni iš esminių tokio pobūdžio agresijos bruožų – ji gali pasireikšti keliais skirtingais būdais, o pats agresorius turi galimybę išsaugoti anonimiškumą (dažniausiai įmanoma nuspėti, kas stovi už išpuolio, tačiau kur kas sunkiau įrodyti, kad išpuolį organizavo konkreti valstybė ar organizacija).
Mokslininkai, tyrinėjantys skirtingas informacinių karų išraiškas, nesutaria dėl informacinės agresijos tipų ir būdų. Iš tikrųjų informacinių karų samprata yra gana plati, o informacinio karo visumą sudaro skirtingo lygio veiksmai. Pavyzdžiui, neretai, kai kalbama apie informacinį karą, iš tikrųjų turimas omeny tam tikras jo potipis – propagandinis karas. Tai nėra naujas išradimas. Istoriškai propagandinio karo principai yra nubrėžti kur kas anksčiau, nei buvo suformuluota informacinio karo koncepcija. Propagandos poveikio efektyvumas ir jos galimybės buvo itin vertinama dar fašistinėje Vokietijoje ir stalininėje Rusijoje.
Propagandinis karas, ko gero, yra akivaizdžiausias ir lengviausiai pastebimas iš visų informacinių karų tipų. Tokiam karui dažniausiai pasitelkiami žiniasklaidos kanalai, kurie nėra anoniminiai. Kalbėdamas apie tokį informacinio karo tipą vienas žinomiausių informacinių karų tyrinėtojų Georgijus Počepcovas nurodė, kad tai yra „karas dėl žmogaus proto“.
Tačiau šiandien vis akivaizdesni tampa ir kitokie informacinio karo tipai. Naujos informacinės technologijos užima kasdieniame žmogaus gyvenime vis daugiau vietos. Kibernetiniai karai, kurie ne taip seniai dar atrodė esą fantastinės literatūros pramanas, šiandien jau laikomi realia grėsme žmogaus saugumui ir gerovei. Kibernetinės atakos tikslas yra labai konkretus – sunaikinti tam tikrą informaciją, pažeisti komunikacijos tinklus (taip, pavyzdžiui, apsunkinant ryšio tarp skirtingų karinių dalinių palaikymą), juos užvaldyti ir pasinaudoti jais savo tikslams pasiekti.
Geriau suprasti tai, apie ką kalbama, padėtų konkretūs pavyzdžiai. Lietuva, esanti susivienijusios Europos dalimi ir gyvenanti globalioje informacinėje erdvėje, neretai tampa tam tikros informacinės agresijos auka. Galbūt čia nevertėtų daug kalbėti apie propagandinio pobūdžio agresiją. Propagandinio konflikto grėsmę kelia Lietuvos (ir ne tik jos) nesutarimai su Rusija dėl tam tikrų istorinių įvykių ar procesų interpretavimo. Nemažas skandalas kilo, kai 2004 metų birželio 14-ąją (Lietuvoje – Gedulo ir vilties dieną) Pirmasis Baltijos kanalas, Rusijos informacijos skleidimo forpostas Baltijos šalyse, parodė laidą, kurioje buvo neigiama Lietuvos 1940 metų okupacija (vėliau, 2004 m. rugpjūčio 31 d., tas pats kanalas parodė dar viena panašią propagandinio pobūdžio laidą).
Propagandinis puolimas prieš Lietuvą buvo organizuotas ir po rusų naikintuvo „Su-27“ katastrofos Šakių rajone 2005 metų rudenį. Tada Rusija per oficialių asmenų pasisakymus, gausiai transliuotus ir interpretuotus Rusijos visuomenės informavimo priemonėse, bandė sukurti Lietuvos veiksmų „neteisėtumo“ įvaizdį. Taip pat ir pasiklydusio naikintuvo pilotas Valerijus Trojanovas neretai vaizduotas kaip didvyris „priešo nelaisvėje“. Tiesa, kai propagandinis V. Trojanovo vaidmuo buvo atliktas iki galo, jo paties likimas susiklostė ne taip jau ir herojiškai – nepraėjus nė metams po incidento pilotas buvo atleistas iš tarnybos karinėse pajėgose.
Įdomesnis būtų kitas pavyzdys. 2008 m. vasarą Lietuvos Seimui priėmus įstatymo pataisas, pagal kurias sovietinė simbolika faktiškai buvo prilyginta fašistinei, o jos viešas demonstravimas tiesiog draudžiamas, lietuviškasis interneto segmentas .lt buvo atakuotas programišių. Per ataką sugadinta apie tris šimtus lietuviškų tinklalapių. Įsibrovėliai į įsilaužtus tinklalapius pridėjo sovietinių simbolių ir paliko įžeidžiamo turinio įrašų rusų kalba. Analizuojant šį išpuolį reikėtų pažymėti kelis svarbius dalykus.
Pirma, išpuolio rezultatas – sugadintas realią vertę turintis virtualus turtas, tinklalapių administratoriams ir vartotojams iškilo rimtų problemų, o jų savininkai patyrė nuostolių. Antras svarbus dalykas – išpuolio analizė leidžia daryti prielaidą, kad už jos stovi programišiai iš Rusijos. Po šio išpuolio net buvo svarstyta, kad tai gali būti tikslinė ataka, kurią galėjo organizuoti Rusijos specialiosios tarnybos, tačiau patikrinti ar įrodyti šią prielaidą beveik neįmanoma. Kaip savo knygoje „(Ne)akivaizdus karas“ nurodo Mantas Martišius, ši ataka buvo atlikta per serverius Prancūzijoje ir Švedijoje (p. 56).
Kalbant apie panašią Baltijos šalių patirtį neįmanoma nepaminėti vadinamojo Bronzinio kario atvejo 2007 m. pavasarį Estijoje. Tada, nusprendusi perkelti paminklą sovietiniams kariams iš Talino centro į Karių kapines, Estija buvo užpulta ir propagandiškai, ir virtualiai (galima teigti, kad ir fiziškai, nes Talino gatvėse kilo riaušės). Daugybė Estijos valdžios institucijų tinklalapių patyrė tokią pat ataką, kokia po metų buvo pakartota prieš lietuviškąjį interneto segmentą. Nėra abejonių, kad už atakų prieš internetinį Estijos sektorių stovi Rusijos programišiai, tačiau vėlgi neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tai buvo specialistų iš jėgos struktūrų rankų darbas, ar asmeninė pavienių „patriotų“ iniciatyva.
Paminėti atvejai labiau primena ne sisteminį karą, o tikslingus teroro išpuolius. Sakyčiau, šiandien informacinis terorizmas yra labiau paplitęs negu ilgalaikis informacinis karas. Žinoma, galima teigti, kad „informacinio terorizmo“ ir „informacinio karo“ sąvokos yra iš esmės identiškos ir apibūdina tą patį reiškinį, tačiau aš manau, kad jas reikėtų atskirti. Tai padėtų kiekvieną kartą tiksliau ir tvirčiau identifikuoti grėsmę ir pripažinti, kad terorizmas (kad ir informacinis) yra realus iššūkis Lietuvos saugumui.
Nėra abejonių, kad išpuolių informacinėje ir virtualiojoje erdvėje aktualumas ateityje tik stiprės. Svarbų žingsnį pripažįstant realią tokių išpuolių žalą ruošiasi žengti Jungtinės Amerikos Valstijos. Birželio pabaigoje pasirodė informacija, kad JAV Kongrese svarstomas kibernetinio saugumo įstatymo projektas, pagal kurį kibernetinės atakos bus vertinamos kaip karinių veiksmų elementas, o atsakas į kibernetinę ataką prieš valstybę gali būti ne tik virtualus, bet ir realus – panaudojant karinę jėgą [http://hitech.newsru.com/article/23jun2011/kiber].
Naujosios realijos verčia eiti tokiu keliu. Nors kol kas informacinis karas ir informacinis terorizmas nėra priemonė žmonių gyvybėms pasiglemžti, negalima teigti, kad ir ateityje šios atakos išliks be kraujo pėdsako. Jau šiandien kalbama apie galimus katastrofiškus padarinius programišiams įsilaužus į oro uosto ar kokios nors branduolinės jėgainės valdymo sistemą. Kol kas tai yra tik hipotetinė grėsmė, bet rytoj tai jau gali tapti bauginančia realybe.
Viktor Denisenko
