Ką tik praūžusi miesto šventė į Biržus sušaukė jau čia nebegyvenančius, bet dažniau ar rečiau randančius kelią atgalios. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį miestas buvo pilnas gimtinės išsiilgusių, joje užaugusių, ir, rodos, Biržus visuomet saugančių širdyse. Iš sostinės į savojo miesto šventę skubėjo ir buvusi biržietė, žurnalistė Rugilė Audenienė (buvusi Gaidukaitė), kurios iniciatyva buvo surengtas „Haiku Biržams“ konkursas.
- Rugile, tu viena iš tų, kuri atsiliepė į kvietimą siūlyti savo idėjas Biržų miesto šventei. Esi žurnalistė ir rašai poeziją, prozą, tad, rodos, natūralu, jog tavo idėja buvo „literatūriška“. Kodėl būtent haiku? - Biržai visuomet turėjo stiprų kūrybinį pradą, garsėjo literatūrinėmis asmenybėmis, netrūko ir savotiškos binkiškos dvasios. Svarbu tik leisti jai atsiskleisti. Kadaise Kazickų šeimos fondas mano gimnazijoje paskelbė prozos kūrinio konkursą. Nepamenu temos, tik tai, kad tapau laureate ir gavau šimto litų premiją. Tuo metu dalyvavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, dažniausiai sekdavosi, bet šis įsiminė dar ir dėl to, kad žmonės darė prasmingą darbą – savo iniciatyva ir lėšomis ieškojo jaunų talentų, juos rėmė, skatino rašyti vis geriau. Suteikė galimybę. Štai kodėl jaučiu turinti savotišką skolą tokiems pat jauniems ir ieškantiems, kaip aš tuomet. Konkursas „Haiku Biržams“ gal išties kam nors taps paskatinimu rašyti poeziją, o jau rašantiems – ją aktyviau skelbti, tuo labiau, kad iš atsiųstų eilėraščių ne vienas atskleidžia tikrą haiku estetiką. Ir dar tai, kad biržiečiai – išties kūrybingi, išalkę iššūkių, bendruomeniški. Kai sugalvojau konkurso idėją ir pradėjau nedrąsiai ieškoti bendraminčių, nustebau, kiek žmonių suko galvas dėl nominacijų, skyrė prizus, negailėjo laiko prisidėdami prie jos įgyvendinimo. Išdrįsusi pasikartojau pamoką: žmonės žmonėms būna labai širdingi. Ir antrą: jei negali padaryti daug, daryk tiek, kiek išeina. O gal net trečią: racionalu pastatyti suolelį, bet idėja irgi gali tapti įrankiu bendruomenės proveržio pastatui.
- Tai ar įvyko tas proveržis? - Tikrai taip. Konkurse dalyvavo apie 60 žmonių, jie parašė 164 haiku. Patys kūrybingiausi, išradingiausi jų autoriai buvo apdovanoti Biržų miesto šventės metu. Tiek kartų skaičiau atsiųstus trieilius, kad daugelį išmokau atmintinai. Iš pradžių spaudžiau kumščius, kad atsirastų nors šeši dalyviai – tiek turėjome nominacijų. O sulaukėme viso srauto haiku, pasirodė, kad biržiečių eilėse putoja binkiška dvasia, jie moka žodžiais „fotografuoti“ gamtą, turi patriotiškumo, gali mirktelėti skaitytojui atskleisdami vis kitokį miesto veidą. Pasiteisino idėja surengti konkursą neribojant amžiaus, nereikalaujant tam tikrų poetinių gebėjimų, vadovaujantis draugiška dvasia, o ne griežtomis taisyklėmis. Vis tiek geriausi žodžio žaidėjai „išsiryškino“.
- Esi biržietė, gimusi, augusi čia. Savo idėjomis prisidėjai prie miesto šventės, vadinasi, gimtojo miesto šauksmui nesi abejinga. Kas gi tau Biržai buvo anksčiau, yra dabar? - Kiekvienas miestas turi atskaitos tašką, vietas, kurios su mumis nebeauga, lieka įstrigusios vaikystėje; man tai Astravo rūmai – medžiai ir liūtai tie patys, žmonės vis dar žingsniuoja tiltu palydėti saulės, vis dar matau save, su nepanešama kuprine knygų traukiančią į biblioteką Biržų pilyje. Kasmet paauga magnolija gimnazijos kieme, prie pažįstamų parduotuvėlių ir kavinių prisišlieja naujos, vis dar vyksta Šiaurės muzikos festivaliai, atsiranda naujų renginių, idėjų. Eini per miestą ir sutinki vis daugiau jaunų šeimų, mačiau išblizgintą Dauguviečio parką ir lauko kavinės staliuką apsėdusį jaunimą. Miestas keičiasi ir, manyčiau, po truputį bunda iš popiečio miego. Gimtasis miestas - kaip šeimos narys: ir myli, ir pasiginčyti, paauklėti norisi.
- Biržuose gyvena tavo tėveliai, brolis, seneliai, giminaičiai. Ar dažnai grįžti? - Biržai man – mano šeima ir vaikystės namai, kuriuose vis dar susėdama prie savaitgalio pietų stalo, lėkštėse garuoja pažįstami valgiai, liejasi jaukios kalbos ir juokai, o kuris nors šeimos narys vis dar paslapčia nugvelbia tavo skaitomą knygą ar laikraštį – ypač laikraštį. Draugai pastebi, kad dažnai esu kelyje, nuolat – šeimos šventėse ir progose, man tai atrodo savaime suprantama. Šeima mano komanda, ir, nors mus visada sieja nematomo ryšio siūlas, prieš kurį tie 200 kilometrų niekai, pasiilgstu jos. Anądien viriau braškių uogienę viena bute, ir ritualas buvo truputį liūdnas net ir žinant, kad visų mūsų, besidalijančių tuo pačiu receptu, kraujyje verdantis ryšys ūžia garsiau už kunkuliavimą puode. Aplink nebuvo artimųjų, stebinčių maišymo procesą, raudonomis nuo braškių sulčių rankomis siekiančių dar vienos uogos, besistengiančių vaikščioti atsargiai tarp stiklainių su nugramdytų etikečių likučiais, tykančių išlaižyti uogienės puodą.
- Be galo gražiai ir poetiškai kalbi apie savo šeimą... - Aš pusiau biržietė, kaip mama, pusiau kupiškėnė, kaip tėtis. Mano mama farmacininkė, tėtis – stalius baldžius. Jiedu turėjo išminties mūsų su broliu pernelyg neauklėti – augome pasiekdami vis aukštesnes knygų lentynas, skatinami rimtai žvelgti į mokslus ir auginti savo kūrybiškumą, galėjome nukloti kiemą smėlio tortais, lėktuvais iš bulvių dėžių, namus paversti palapinių miesteliu ir visą šeimą sukviesti į vaikiškus vaidinimus. Kelionės į maudyklas, sodą, kaimą, „drąsiųjų kelių“ verti žygiai sodyboje pas senelius, rimti pokalbiai su suaugusiais prie vakarienės stalo, kai mūsų, vaikų, nuomonė irgi svarbi, prieš miegą skaitomos knygos, šeimos išvykos – na, mes tiesiog buvome laimingi vaikai. Vieni ryškiausių prisiminimų: tėtis obliuoja duris savo rankomis statomam namui, aplink laksto į garbanotus lėlių plaukus panašios skiedros, o aš, pradinukė, išplėstomis akimis klausausi jo pasakojimų apie Saulės sistemos planetas; grimztu į nakties miegą, mama skaito Vytautės Žilinskaitės „Tik niekam nesakyk“, paskui „Tūkstantį ir vieną naktį“, namai kvepia verdamais alyviniais obuoliais, kuriuos abi dieną rinkome kalbėdamos apie gyvenimą. Dabar, pažvelgusi į tą savo gyvenimo etapą, matau, kad tėvai savo pavyzdžiu mokė meilės ir darnos, pagarbos santykiuose ir visų pagrindinių žmogiškų dorybių, įskiepijo smalsumą žinioms. Iš jų, iš senelių tenka mokytis, kad būtis nėra nepakeliama: žmonės pergyvena karus, nepriteklius, baigia mokslus net krimsdami sausą batoną ir net turėdami vieną batų porą nepritrūksta širdies šilumos.
- Augai išties gražiuose namuose, kuriuose, be tavo išvardintų dalykų, klestėjo ir knygos kultas. Ar pameni savo vaikystę, ankstyvąją jaunystę ir knygos vaidmenį tuo laikotarpiu? - Nuvažiuodavau į kaimą pas vienus senelius, mamos tėvus, išsimatuodavau spintoje užsilikusias mamos ir močiutės „mergautines“ sukneles, rasdavau ten užkištų „Drąsiųjų kelių“ knygų, pageltusių laiškų ir laikraščių. Aplankydavau bobutę Kupiškyje – kaskart, atidarydama duris ir pamačiusi mus besišypsančius, ji sakydavo: „Oi, nė nesapnavau, kad atvažiuosit“, vaišindavo pyragu ir arbata – apžiūrėdavau nuotraukas, kur ji su seneliu vaidina „Kupiškėnų vestuvėse“, ir traukdavom pas tetą, kur ir vėl – slaptingoji spintelė su nugarėles surėmusiais knygų kariais. Vis koks dezertyruodavo į mano krepšį. Tėvai to gal ir nežino, bet dar penktoje klasėje perskaičiau beveik visas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos knygas, tas rimtas suaugusiųjų knygas. Ir dabar visai rimtai manau, kad užuot skaičius internete tekstukus apie vaistą nuo visų ligų – sėlenas ar būdus susirasti sielos dvynį pagal vedas, pseudopsichologų patarimus apie gyvenimą - verta skaityti klasiką. Tiek grožinę, tiek akademinę. Galų gale – ir šiaip geras knygas.
- Iš tavo pasakojimų žinau, kad knygos, galima sakyti, suvedė tave ir su vyru Tomu. - Draugė vis pasakodavo apie savo kurso draugą, studijuojantį socialinę pedagogiką, – vaikiną, kaip ir aš, mėgstantį fantastines knygas. Ir kartą susitikome troleibusų stotelėje, o paskui – apie ką daugiau dviem knygų graužikams kalbėtis, jeigu ne apie tai, kas ką skaitė, ginčytis, kuris rašytojas geresnis fantastas. Vėliau, eidami sutikti saulės ant Gedimino kalno, perėjome prie pokalbių apie gamtą, tas vaikinas buvo didis gamtos mylėtojas, o aš tuo metu labiau stebėtoja, apie gyvenimą, na, ir dabar vis dar kalbamės, ginčijamės knygų, politinėmis, istorinėmis temomis keliaudami, pietaudami, žvejodami, būdami. Mano palaikymo komanda išsiplėtė, į ją įsiliejo dar ir plati vyro šeima ir, kaip sakė viena protinga rašytoja, dabar patiriu dvigubai daugiau meilės. Mano vyras Tomas dirba vaikų namuose Vilniuje auklėtoju, taip pat kartu su savo broliu imasi įvairių aplinkos gražinimo projektų – nuo trinkelių iki pievelių. Stengiamės pasinaudoti kiekviena proga pakeliauti – patys susidarome maršrutus, dažnai leidžiamės į keliones automobiliu, patiriame nuotykių, pažįstame žmones ir truputį paragaujame jų gyvenimo.
- Ką lankai parvykusi į savo gimtąjį miestą, kuo gyveni ir džiaugiesi, kas liūdina, kelia nerimą? - Grįžtu ir stengiuosi ne tik pasiklausyti tylos senelių sodyboje, pabūti namuose, bet ir apibėgti miestą, pažiūrėti, kas naujo atsirado, prisėsti kurioje nors kavinėje. Kaip jau sakiau, miestas bunda iš popiečio miego, rąžosi ir gražinasi, kaupia veržlią jaunimo jėgą. Biržuose į vasaros pabaigą aplink namus dažnai pakvimpa verdamomis uogienėmis ir raugiamais agurkais – Vilniuje tokį šeimyniškumą menkai pajusi. Užtat sostinė kai kuriais atžvilgiais patogesnė: didesnis sveikatos priežiūros, švietimo paslaugų pasirinkimas, platesnės galimybės rinktis darbus ir darbdavius, gyventi vietoje, kurioje gimsta ar yra atsivežamos idėjos, pilietiniai judėjimai, didieji renginiai ir mugės tiesiai po nosimi, ir net gali tiesiog po darbo šoktelėti į kiną. Šiek tiek ironiška, bet, nepaisant dydžių skirtumų, didelio Vilniaus ir mažų Biržų problemos panašios: sostinėje griūva vaikų žaidimų aikštelės, o mano gimtajame mieste politikai nesutaria, kur statyti tokią aikštelę, ten nyksta vieši stadionai, čia jaunuoliai niekaip nesulaukia naujos krepšinio aikštelės... Vis dėlto Biržai turi teniso kortą – mano galva, tai vienas iš puikiausių pastarųjų metų sprendimų, pažiūrėkite, kokios nudryksta eilės. Vis pagalvoju, kad šalia savo istorinio, gamtinio, kultūrinio paveldo puoselėjimo – ne vienam mano svečiui nuo miesto grožio yra galva apsisukusi – reikia ir strateginio, ūkiško mąstymo. Biržai tikrai galėtų tapti dar patogesnė vieta gyventi jaunoms šeimoms, nes tokių, sugrįžtančių, yra, vieta, kurią mėgsta jaunimas, saugiai ir oriai jaučiasi vyresnieji. Gal miesto veidą į gera pakeistų daugiau lauko treniruoklių, kurių nemažai randasi ne tik Europos kurortuose, bet ir Lietuvos miestuose, labiau išpuoselėtos viešosios poilsio erdvės, maudyklos, tebūnie – ir meniški grafičiai? Tik pirmiausia reikia rūpintis miestiečių saugumu, sveikata, gebėjimu oriai jaustis darbovietėse, mokyklose, žinoti, kad sulauks bendruomenės pagalbos. Kiek domiuosi mažesnių miestų situacijomis, daugelis šių dalykų priklauso tiek nuo valdžios galvų strategijų, tiek nuo bendruomenių pastangų. Pavyzdžiui, Kupiškio, pirmaujančio Lietuvoje savižudybių skaičiumi, bendruomenė ėmė spausti aukštesnes institucijas ir, gali būti, kad netrukus turės bent jau visu etatu dirbantį psichologą, kitų pagalbos priemonių, nors jiems buvo kartojama, kad tam nėra lėšų ir galimybių. Vieningos gyventojų pastangos tikrai yra rimtas permainų variklis, kad ir kaip banaliai skambėtų. Pastaruoju metu teko ne kartą didžiuotis girdint pagyras Biržams, bet pasitaikė ir raudonuoti dėl jų – visa Lietuva domėjosi čia vykusiais nusikaltimais. Dirbu naujienų portale, kartais ateini, peržvelgi žinias ir aptinki savo gimtojo miesto vardą tokiame kontekste, kad slepiesi už kavos puodelio, kai kolegos klausinėja: „Tai kas tuose Biržuose vyksta?“ Man labiau norėtųsi, kad klaustų: „Ei, noriu savaitgalį nuvažiuoti į jūsų kurortą, bet girdėjau, kad ten visos nakvynės vietos būna prieš mėnesį rezervuotos?“ Tikiu, taip ir bus.
- Judu su vyru gyvenate sostinėje, ten tu dirbi žurnalistinį darbą. Jeigu studijuoti žurnalistiką būta tavo svajonės, ar ta svajonė atitinka realybę? - Esu baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete ir informacijos visuomenės studijas – sociologijos krypties magistrantūrą ten pat. Aš pradėjau nuo kūrybinės profesijos, dar įlindau į akademines studijas, o mano brolis iškart ėmėsi tikslesnių mokslų – baigė ekonomiką ir verslą Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje Rygoje (SSE). Su juo galiu pasitarti, kai plaukiojančioms idėjoms reikia racionalaus kranto. Iki dabar rašydama esu pusiau prozininkė, pusiau poetė, pusiau fantastinių apsakymų kūrėja, ir dar – pusiau žurnalistė. Iš to išėjo juokinga istorija: laimėjau vieną literatūrinį konkursą ir dešimtoje klasėje išvykau į dovanotą kelionę po Vengriją ir Austriją, gavau pasiūlymą ją aprašyti laikraštyje. Mano pirmasis žilas ir išmintingas redaktorius perskaitė tą žalio straipsnio rankraštį, išspausdino. Mane globojo, mokė, tai viename laikraštyje, tai kitame, sutikau šviesių, profesionalių, kūrybiškų žmonių žibančiomis akimis. Žmonės tėvų ėmė klausinėti: ta mergaitė tikrai gal bus žurnalistė? Purkštavau: būsiu psichologė, čia tik malonūs žaidimai, negi tai darbas – rašyti. O vėliau va kaip išėjo – supratau, kad nerašyti negaliu, reikia tą darbą dirbti. Taip provincijos mergaitė nuvažiavo ir įstojo į žurnalistiką Vilniaus universitete. Tuo metu įstoti buvo nepakeliamai sunku: susirinkome visi su savo „raudonais“ diplomais, laimėtais konkursais, aš – dar ir su pluoštu straipsnių, teisybės ieškotojai, idealistai. Universitete mokėmės tobulų žurnalistikos principų. Dabar įstoti jau lengviau, gal ir idealizmo mažiau, girdėjau, jaunimas jau iškart nori būti pramogų žurnalistais ir išgarsėti. Vis dėlto dirbau ir dirbu su daugybe gabių, sąžiningų, žurnalisto darbo etiką gerbiančių jaunų žmonių, ir atrodo, kad jie atneš gerų pokyčių. Mes norėjome keisti pasaulį, apginti, kaip galima geriau rašyti, būti objektyvūs ir kūrybingi. Dabar iš mano kurso draugų didesnė dalis pasuko į viešuosius ryšius, verslus, akademinius tyrinėjimus, žurnalistiką šiek tiek kritikuojame ir laukiame permainų. Ir patys stengiamės jas kurti. Žmonės mėgsta įkąsti žurnalistams, dabar apskritai madinga juos kandžioti: jei apie politiką nepalankiai parašė – neobjektyvūs, jei aktualią visuomenei problemą iškėlė, atskleidė, tarkime, neskaidrius viešuosius pirkimus – papirkti, jei kuris nors valstybės tarnautojas nusikalbėjo – iškraipė žodžius, jei verslininko mokesčiais pasidomėjo – konkurentų užsakymas. Tarsi žurnalistai būtų darbo biržos klientų armija, puntanti dovanotus pyragus ir kalanti užsakomuosius straipsnius. Bet jų, kaip ir kitų specialybių žmonių, yra visokių. Bendradarbiaudama su įvairiais laikraščiais, žurnalais, naujienų portalais, dirbdama „Lietuvos ryte“, naujienų portale Alfa. lt sutikau visą kupetą kolegų, kurių sąžiningumo, erudicijos, meistrystės ir paprasčiausio žmogiškumo galima mokytis ir mokytis. Tik nebūtinai jų vardai ir veidai pirmuose puslapiuose ir ekranuose geriausiu laiku. Daugelis sąmoningai renkasi buvimą „už kadro“. Negali sakyti, mūsų žurnalistika, kartu ir jos kuriamo turinio vartotojai, išgyvena paauglystę. Dar turi praeiti laiko, kol visiems norėsis daugiau kokybės, tiek žiniasklaidos priemonių savininkams, tiek skaitantiems, žiūrintiems ir klausantiems, žurnalistai išdrįs nesutikti su prie jų straipsnių prikabinamomis rėkiančiomis antraštėmis, kol žmonės išjungs kvailas laidas rodančius televizorius, kol susigaudysime, kiek įtakos medijų pokyčiams turi socialiniai tinklai ir juose veikiantys piliečiai. Vis dėlto matau, kad situacija po truputį keičiasi, vien mano aplinkoje pakanka žmonių, kurie labai atsakingai, kritiškai atsirenka naujienas, puikiai skiria objektyvią informaciją nuo propagandos miglų. Ir žurnalistų, kurie nebijo atsisakyti rašyti šališkų straipsnių, apginti savo nuomonės, matau. Viskas, ko dar mums trūksta, – tai mokyklose išmokyti jaunuolius atskirti patikimą informaciją nuo melagingos, išmokyti tikrinti šaltinius, įjungti kritinį mąstymą ir suprasti, kad jie patys gali keisti visuomenę, kurti kultūrą, daryti įtaką medijų, reklamų turiniui.
- Negalima nesigėrėti tavo gebėjimu draugauti su žodžiais – tu taip gražiai juos dėlioji į vientisą pasakojimą. Kaip manai, iš kur tas tavo rašymo gebėjimas? - Veikiausiai pirmas jausmas, kad savo būsenas ir fantazijas panorau laikyti ne tik galvoje, buvo mamai baigus skaityti Vytautės Žilinskaitės „Tik niekam nesakyk“. Istorijos apie vabalus man buvo tobuliausias literatūros grožio ir pasaulių kūrimo raidėmis šokis. Prisimenu, žaidžiu lovoje su savo žaislais, atkuriu tas istorijas, bet kažko dar trūksta – vėliau išmokau rašyti ir nuolat rašaluotais pirštais kūriau savo pasaulius. Mokykloje sutikau lietuvių kalbos mokytoją Vladą Balbierienę, kuri tapo vedle kūryboje abiejose mano lankytose mokyklose. Kiek tokių rašymo ūgliukų ji augino Kaštonų mokyklos „Pegaso“ klube! Tuomet – na, ir dabar – mane dar paglobodavo ir renginių organizatorė, menininkė Loreta Gasiūnaitė. Jau vėliau, „Saulės“ gimnazijoje, aš, prozos konkursų laureatė, neperprantanti poezijos, nuobodžiaujanti, kai skaitomas Maironis, atradau japonų haiku ir Rainerį Mariją Rilkę, atradau Kazį Binkį, užsikrėčiau ir pati eilėraščiais.
- Bet juk tu dar ir pieši! - Po mokslų ne tik vėl nėriau į rašymus savo malonumui, bet vėl prisiminiau pomėgį piešti. Toks savotiškas žaidimas, nelavintos rankos kaprizų pildymas, meditacija. Ir iššūkis – teko pirmąkart gyvenime piešti lapes, šernus ir dantis, nes iliustruoju pasakas. Vienas vaikų turintis mokslų daktaras sugalvojo projektą: surinkti pasakas, kurias tėvai sukūrę seka savo vaikams, iliustruoti jas ir skelbti tam skirtoje interneto svetainėje. Susibūrė nedidelė komanda, kuri tas pasakas iliustruoja ir redaguoja. Kiekvienas, sekantis savo kūrybos pasakas vaikams, gali jomis pasidalyti pasakosvaikams.lt.
- Rugile, su tavimi galima kalbėtis ir kalbėtis… Atsisveikinimui sudėk savo pačias gražiausias mintis į haiku tris eilutes… - Vapsva upėje/ raini šešėliai/ tyso popiečio soduos. Čia visiškas ekspromtas!
- Linkiu tau tokio gražaus ekspromto ir visame tavo kūrybiniame kelyje.
Indra Drevinskaitė - Žilinskienė
