X amžiaus viduryje Bagdadas tapo civilizuoto pasaulio centru, kai kalifas Abu Jafar al–Mamunas pastatė Išminties rūmus.
Bagdadas buvo įkurtas 762 metais ir tapo galingosios Abasidų imperijos sostine. Iš tiesų, pasaulyje nėra antro tokio miesto, kuris būtų buvęs šitaip niokojamas per savo istoriją. Tačiau vienos didžiausių pasaulio imperijų sostinė kadaise daugiau kaip 500 metų buvo turtingiausias, išdidžiausias ir prašmatniausias mūsų planetos miestas. 786 metais Bagdade gimė vienas garsiausių valdovų Abu Džafaras al Mamunas. Pusiau arabas, pusiau persas, šis mįslingasis kalifas tapo iškiliausiu mokslo globėju iš visos virtinės valdovų. Jis tapo įspūdingiausio mokslo ir švietimo laikotarpio nuo senovės Graikijos laikų iniciatoriumi.
VIII amžiuje, kai Vakarų Europa skendėjo tamsybėse, islamiškoji imperija užėmė didesnę teritoriją nei Romos imperija savo klestėjimo laikais ar visos žemės, užkariautos ir valdomos Aleksandro Didžiojo. Ši imperija buvo tokia įtakinga ir galinga, kad visus 700 metų tarptautinė mokslo kalba buvo arabų.
Paauglystėje princas al Mamunas Bagdadą pažinojo pačiame jo žydėjime – kaip didelį, gražų miestą su Abasidų architektūrai būdingais spindinčiais kupolais ir arkų galerijomis. Bagdadas tapo didžiausiu pasaulio miestu praėjus vos 50 metų nuo tada, kai buvo padėta pirmoji plyta, o jo gyventojų skaičius, kaip manoma, siekė 1 milijoną žmonių.
Al Mamunas buvo ne tik vienintelis kalifas, globojęs švietimą ir mokslą, bet ir neabejotinai pats kultūringiausias, aistringiausias ir trykštantis entuziazmu. Dar ankstyvoje jaunystėje atmintinai mokėjo Koraną, deklamavo poeziją ir buvo išmokęs neseniai susiformavusią arabų gramatiką. Jis studijavo aritmetiką ir jos pritaikymą skaičiuojant mokesčius. O svarbiausia, kad jis buvo puikus filosofijos ir teologijos studentas, tiksliau, puikiai išmanė kalamą – tokią dialektinių debatų ir ginčų rūšį. Senovės musulmonų teologai manė, kad kalamas leidžia jiems vesti teologines diskusijas su krikščionių ir žydų mokslo vyrais, su kuriais teko greta gyventi.
Bagdadas – mokslo centras
Al Mamuno globa ir tolerantiškas požiūris į kitas religijas ir kultūras lėmė, kad daugelis mokslo žmonių iš visos imperijos sugužėjo į Bagdadą. Čia juos viliojo optimizmo pojūtis ir išraiškos laisvė. Kiekvieną savaitę svečiai būdavo kviečiami į rūmus, vaišinami vynu ir valgiais, o tada prasidėdavo diskusijos su kalifu švietimo, teologijos ir matematikos temomis. Al Mamunas siųsdavo emisarus į tolimas keliones, kad pargabentų senovinius mokslo veikalus. Vienas jų, apsilankęs Konstantinopolyje, pargabeno imperatoriaus Leono V laikų graikų mokslo veikalus. Neretai nugalėtieji užsienio valdovai privalėdavo vietoj aukso al Mamunui pristatyti savo bibliotekų knygas.
Al Mamunas troško po vienu stogu sukaupti viso pasaulio knygas, išversti jas į arabų kalbą, kad šalies mokslininkai galėtų jas studijuoti. Jo įsteigta institucija, kuri padėjo realizuoti jo svajones, labiau nei bet kas kita įkūnija mokslo klestėjimo aukso amžių. Ji visame pasaulyje pagarsėjo kaip Išminties rūmai.
Šiandien nebeliko jokių šios garsios akademijos pėdsakų, todėl niekas nežino, kur tiksliai ji stovėjo ir kaip atrodė. Kai kurie istorikai net abejoja šios mokslo įstaigos mastais ir tikslais bei al Mamuno vaidmeniu ją kuriant. Tačiau kad ir kokios būtų jos funkcijos, ir nors gal net ne visi Bagdado mokslo vyrai darbavosi joje, nekyla abejonių, kad Išminties rūmai įgijo mitinį statusą, simbolizuojantį mokslo aukso amžių, prilygstantį Aleksandrijos bibliotekos statusui 1000 metų anksčiau.
Kaip tik tuo metu arabai iš karo belaisvių kinų išmoko pasigaminti popierių, tai buvo nauja ir kur kas pigesnė rašymo priemonė, pakeitusi papirusą ir pergamentą. Šalyje buvo gausybė vertėjų, kurie intensyviai vertė senovės mokslo vyrų veikalus. IX amžiaus viduryje Bagdadas tapo civilizuoto pasaulio centru, jis dar keletą ateinančių amžių traukte traukė garsiausius arabų ir persų filosofus bei mokslininkus. Garsiausias Bagdado vertėjas buvo Hunainas ibn Išakas (Hunayn ibn Ishaq), gimęs senoviniame krikščioniškame Hirtos mieste ir niekada nebuvo atsivertęs į islamą. Jis daugelį metų keliavo po pasaulį ieškodamas graikiškų rankraščių. Būtent jis išvertė garsiojo gydytojo Galeno medicinos veikalus, kurie yra išlikę iki mūsų dienų.
Kitas garsus senovės Bagdado mokslininkas buvo matematikas Muhamadas ibn Musa al Kvarizmis (Muhammad ibn Musa al–Khwarizmi). Jis gimė 780 metais, kaip manoma, Uzbekistano mieste Chorezme, o mirė 850–aisiais, dirbo Išminties rūmuose, garsėjo savo matematikos, geografijos ir astronomijos išmanymu. Šis mokslininkas supažindino arabus su indų dešimtaine skaičiavimo sistema, kuri naudojama iki šiol. Tačiau didžiausias jo palikimas – tai veikalas apie algebrą. Terminas “algebra" iš tikrųjų ir kilo iš jo knygos pavadinimo Kitab „al–Jebr", kurioje jis pirmą kartą išdėstė algebros lygčių sprendimo taisykles.
Pirmoji observatorija
Nepasitenkinęs vien Išminties rūmais, al Mamunas įsakė pastatyti pirmąją astronomijos observatoriją Bagdade maždaug antrąjį IX amžiaus dešimtmetį. Tai buvo vienintelis būdas jo astronomams patikrinti įvairius, neretai prieštaraujančius vienas kitam, graikų, persų ir indų veikalus, ypač Ptolemėjaus „Almagestą".
Ta observatorija greičiausiai buvo pirmasis pasaulyje valstybės finansuojamas stambus mokslinis projektas. Turint galvoje tokius šiandienius multimilijardinius projektus kaip didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas ar CERN laboratorija Ženevoje, galima įsivaizduoti, ko pavyko pasiekti al Mamunui, tik kur kas kuklesniu mastu, nors rezultatai buvo išties įspūdingi. Jo pastangomis matematikų, astronomų ir geografų komanda nubraižė naująjį pasaulio žemėlapį, o vėliau jie išrado naują būdą Žemės perimetrui apskaičiuoti. Taigi, atiduodant duoklę al Mamunui, galima teigti, kad jis pirmasis parėmė „didžiojo mokslo" raidą.
Žinoma, mes niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų dėjosi tuose Išminties rūmuose. Tačiau nebekyla abejonių, kad anksčiau egzistavusi Aleksandrijos akademija buvo ne tik biblioteka, nes joje ne vien tik buvo sukaupta didžiuma pasaulio mokslo veikalų, – ji it magnetas traukė didžiuosius pasaulio mąstytojus ir mokslo žmones. Ją globojusi Egipto Ptolemėjų dinastija teikė kelionės, apgyvendinimo stipendijas tiems mokslo vyrams, kurie elgėsi panašiai kaip dabar daugelio šalių vyriausybės, finansuojančios mokslinius tyrimus.
Jeigu dabar jau žinoma, kad Aleksandrijos biblioteka garsėjo ir savo mokslo darbais, galima teigti, jog ir Bagdado Išminties rūmai užsiėmė moksline veikla. Būtent iš čia mokslo aukso amžiaus laimėjimai pasiekė visus tolimiausius pasaulio kraštus, nuo rytuose esančio Uzbekistano iki Ispanijos pietuose.
