Kaip rodo naujai atlikto mokslinio tyrimo rezultatai, mūsų sąmonės suvokiami „tikri“ periferiniame regėjimo lauke matomi objektai gali būti paprasčiausia optinė apgaulė.
Bandydami praplėsti turimas žinias ir aiškindamiesi, ko šiame matymo lauke negalime įžiūrėti, mokslininkai darkart patvirtino jau žinomą hipotezę, teigiančią, jog smegenys, akims neužfiksavus visų detalių, tiesiog pačios bando „užpildyti“ trūkstamas paveikslo dalis.
„Labiausiai tikėtina, jog smegenys paprasčiausiai sukuria dalį matomo vaizdo, jei akys patiria per mažą fizinį stimulą ir neužfiksuoja viso matomo vaizdo“ teigia tyrimo autorė Marta Otten.
Yra žinoma, kad smegenys nepajėgia interpretuoti periferinio lauko matomų objektų taip detaliai kaip centrinio lauko objektų. Be to, šiame regėjimo lauke užfiksuoti vaizdai atmintyje išlaikomi daug trumpesnį laiką ir daug greičiau išsklaidomi.
Kaip tik tai paaiškina, kodėl periferinis regėjimas siejamas su optinių iliuzijų patirtimis.
Atlikdami tyrimą mokslininkų grupė surinko dvidešimt dalyvių ir jiems pristatė seriją įvairių formų, spalvų ir atspalvių bei ryškumo modelių paveikslėlių.
Sutelktus dėmesį į kiekvieno paveikslėlio centrą jo pakraščiai palaipsniui išsilieja. Viena iš pavyzdžių galite pamatyti video žemiau. Tiesiog kurį laiką žiūrėkite į mirksintį geltoną tašką ir pastebėsite kaip visos skirtingos formos susilieja ir ūmai tampa vienodomis.
Tyrimo dalyvių buvo paprašyta spustelti kompiuterio pelę, kai jų manymu skirtumas tarp centrinio matomo vaizdo ir periferijos tampa vienodas.
Įdomu tai, kad neatsirado nė vieno nepastebėjusio minimo efekto - visi tyrime dalyvavę savanoriai užduotį atliko vieningai teigdami, kad jų matomas vaizdas yra vienalytis.
„Mūsų duomenys rodo, kad esant tam tikroms aplinkybėms, didelė dalis periferinio matymo lauko fiksuojamo vaizdo tampa optine iliuzija“ – pridūrė Otten.
