Ką sakytų M. Krupavičius šiandien, regėdamas Lietuvoje maždaug milijoną hektarų – dvigubai daugiau, nei jis turėjo žemės reformos fonde! – apleistų, krūmynais aptekusių, šalies ūkyje nebenaudojamų žemių, o drauge – neberasdamas čia per pusę milijono darbingų, krašto ekonomikai gyvybiškai reikalingų, tačiau svetur duoneliauti pasklidusių gyventojų?
Šeštadienį Lietuvos žemėn sugrįžo palaikai žmogaus, ištarusio garsią sparnuotąją frazę: „Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva“.
Karti gyvenimo ironija: Mykolo Krupavičiaus (1885-1970) – kunigo, publicisto, tarpukario Lietuvos politiko ir valstybininko – palaikai sugrįžo savojon žemėn metu, kada dešimtys tūkstančių lietuvių neatsigręždami bėga iš šalies, kurią jis ragino branginti labiau nei tėvą ir motiną...
„Ar žemę pabučiuosi, ar mūkelę, tai lygūs bus atpūskai“, – sakydavo mūsų senoliai.
Žemės šventumo kultas jų sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Motina maitintoja, iš kurios žmogus kyla ir jon sugrįžta, prie kurios glaudžiasi visa savo esybe, visa būtim, yra šventa. Todėl gerbiama, branginama ir mylima. Todėl ir ginama, dėl jos aukojamasi, nes ji – žmogiškosios egzistencijos pamatas.
Žemė buvo vienas iš motyvų, skatinusių ir 1918-1920 m. savanorius keltis į nelygią kovą su stipresniais priešais, iš visų šonų puldinėjusiais ir draskiusiais besikuriančios valstybės teritoriją.
Tai gerai suprato Mykolas Krupavičius, parengęs ir efektyviai vykdęs vieną pažangiausių XX a. žemės reformų Europoje. Steigiamasis seimas 1922 m. balandžio 3 d. paskelbė jo inicijuotą Žemės reformos įstatymą, pasižymėjusį aiškiais socialinio teisingumo principais ir išreikštomis besikuriančios Lietuvos valstybės aspiracijomis.
Įstatymas numatė į naujakuriams dalijamos žemės fondą paimti: 1) rusų carinei valstybei priklausiusias žemes; 2) iš 1863 m. sukilimo dalyvių atimtas ir kolonistams atiduotas žemes; 3) svetimose kariuomenėse tarnavusių ir prieš Lietuvos nepriklausomybę veikusių privačių savininkų žemes; 4) visų privačių savininkų žemes, viršijančias 80 ha.
Eidamas žemės ūkio ministro pareigas ir ryžtingai veikdamas, per nepilnus trejus metus (1923-1926), M. Krupavičius sudarė teisines prielaidas išdalyti per 420 tūkst. ha šio fondo žemės bežemiams ir mažažemiams valstiečiams.
Gerai suplanuotas ir tinkamai įgyvendintas žemės valdymo santykių pertvarkymas leido ne tik sustiprinti tarpukario nepriklausomos Lietuvos ūkio efektyvumą, bet ir suprojektuoti perspektyvų socialinį visuomenės modelį, kurio pagrindu tapo pažangus, socialiai brandus, valstybiškai susipratęs vidutinis ūkininkas.
M. Krupavičiaus vykdyta žemės reforma, pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, buvo didžiulis socialinis lūžis, po kurio Lietuva, iš atsilikusio baudžiavinio krašto, tapo sparčiai besivystančia savarankių ūkininkų tauta. Dėl šių radikalių, istorinės reikšmės socialinių permainų, neatsiejamų nuo Mykolo Krupavičiaus politinės veiklos, šią asmenybę garbusis istorikas linkęs gretinti net su Vytautu Didžiuoju.
Ir vis dėlto, kokia garbinga ar įkvepianti ji bebūtų, tai – praeitis. O dabartis? Ką sakytų M. Krupavičius šiandien, regėdamas Lietuvoje maždaug milijoną hektarų – dvigubai daugiau, nei jis turėjo žemės reformos fonde! – apleistų, krūmynais aptekusių, šalies ūkyje nebenaudojamų žemių, o drauge – neberasdamas čia per pusę milijono darbingų, krašto ekonomikai gyvybiškai reikalingų, tačiau svetur duoneliauti pasklidusių gyventojų?
Istorija, sakoma, tariamosios nuosakos nežino. Nespėliosime ką sakytų apie mūsų laikų žemės reformos „architektus“ M. Krupavičius. Dar gerokai prieš jį Antikos mąstytojas Aristotelis pastebėjo: „Kai nėra vidurinės klasės, o vargšų yra dauguma, valstybėje kyla sunkumų ir ji netrukus žlunga“.
Prieškario ir dabartinė nepriklausomos Lietuvos labiausiai tuo ir skiriasi, kad būtent žemės reformos rezultatai buvo diametraliai priešingi.
Pirmuoju atveju didžioji visuomenės dalis buvo aiškiai motyvuota ir jos lūkesčiai patenkinti. 85 proc. Lietuvos gyventuoju anuomet buvo valstiečiai, žemė – jiems buvo gyvenimo alfa ir omega. Gavę žemės ir sąlygas toje žemėje kurtis, veikti ir čia skleistis, jie įprasmino savo būtį ir entuziastingai ėmėsi darbo, kurį išmanė.
Antruoju atveju žemės restitucijos aktas pavirto socialine katastrofa. Žemė tapo išdalyta mažais, efektyviam ūkininkavimui netinkamais lopinėliais valstiečių palikuonims, kurie jau per dvi kartas rankose nebuvo laikę žagrės.
Ką reiškė, tarkim, vilnietei mokytojai arba kauniečiui inžinieriui atgauti senelių valdytus 7 ar 10 ha žemės kur nors prie Šiaulių ar Pakruojo? Didelio pasirinkimo anuomet nebuvo: dovanai gautą turtą, už infliacijos sparčiai graužiamus „vagnorėlius“, pusvelčiui atiduoti į spekuliantų ir žemės perpirkinėtojų rankas, arba užleisti ją usnimis ir krūmais, neapibrėžtai laukiant žemės „vertės“ padidėjimo.
Sakysim, Vokietijoje netgi ūkininkų vaikai neturėjo ir neturi teisės paveldėti savo tėvų žemės, jeigu jie nėra įgiję atitinkamo išsilavinimo žemės ūkio srityje ir nėra pajėgūs bei neketina ūkininkauti.
Nenuostabu tad, kad socialiniai dabartinės žemės ūkio reformos padariniai – katastrofiški: žemė tapo ne žmones motyvuojančiu ekonominio vystimosi ir socialinio atsinaujinimo faktoriumi, bet korupcijos, smulkios spekuliacijos ir trumpalaikės naudos objektu. Efektyvesnio žemės ūkio transformacijos perspektyva ilgiems metams tapo įšaldyta, tuo tarpu įvykdytos socialinės skriaudos mastas tik palaipsniui ima ryškėti.
Ko verta vien žemės įstatymo pataisa, suteikusi teisę „pateptųjų rateliui“ (t.y. tiems, kurie disponavo informacija) „atsikelti“ tėvų ir protėvių žemes į patogesnes vietas – paežeres, pamarius, pajūrį? Kaip šiandien atrodytų Mykolas Krupavičius, jeigu savo sklypelį iš gimtojo Balbieriškio būtų susigalvojęs „prisislinkti“ kur nors arčiau Kauno, tarkim, į Kačerginę, Laikinosios sostinės valdininkų vasaros rezidenciją? O jei būtų pasiėmęs sklypą Žaliakalnyje, kaip nepriklausomybei neabejotinai nusipelnęs ir turbūt to vertas žmogus?
Šito nepadarė. Užtat galėjo su įsitikinimu ištarti žodžius, kuriuos citavau šio rašinio pradžioje. Kuris iš dabartinės žemės reformos „architektų“ galėtų juos pakartoti ir pats tikėtų tuo ką kalba?
Dabartinė žemės reforma faktiškai nesuteikė paskatų ekonominei kaimo plėtrai ir socialinei transformacijai, kaimo bendruomenėms neatvėrė aiškesnės perspektyvos. Priešingai, ilgus nepriklausomo gyvenimo metus kaimas buvo užmirštas, pasmerktas stagnacijai, nykiai ir beviltiškai egzistencijai.
„Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas“, – sakė Aleksandras Solženicynas.
Po pasaulį pasklidę šimtai tūkstančių emigrantų iš nepriklausomos Lietuvos – dėsninga savanaudiškos ir trumparegiškos politikos pasekmė. Kadangi laisvam žmogui tai vienintelis išsigelbėjimas iš skurdo, nevilties, beprasmybės ir alkoholizmo viešpatijos.
Tik dabar, po 16 nepriklausomo gyvenimo metų, prasivėrus ES paramos fondams, nedrąsiai ima rodytis pirmieji atgimstančio lietuviško kaimo ženklai.
Anuomet Lietuvos kaimas atsistojo ant kojų greičiau ir be paramos iš šalies. Betgi tada – būta M. Krupavičiaus.
Kas ir kada užvaduos Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje atgulusį reformatorių?