Koks jis nuostabus! Dovanas neša, eglutės švieseles uždega, džiugina visus savo stebuklais. Gaila su juo išsiskirti. Ir vis dėlto teks. Mokyklinio amžiaus sulaukusiam vaikui ateina metas sužinoti tiesą... Ir nebijokite, šventės tai nesugadins!
Kodėl būtent dabar?
Jaunesniems nei 6 metai vaikams Kalėdų Senelis labai reikalingas – kaip fėja su stebuklinga lazdele, gerieji ir piktieji burtininkai bei skraidantys kilimai. Juk būtent pasakų personažai ir stebuklingi daiktai padeda mažyliui suvokti realų pasaulį, paruošia jį laukiantiems sunkumams, tiesiog išmoko gyventi pasaulyje tokiame, koks jis yra.
Kalėdų Senelis taip pat turi savo labai konkrečią užduotį – įtikinti vaiką, kad pasaulyje egzistuoja gėris ir... išmokyti jį daryti gerus darbus savarankiškai. Ne taip svarbu, ar mažylis buvo paklusnus, ar nelabai, ar išmoko deklamuoti eilėraštį, ar ne – vis tiek jis nusipelnė šventės ir dovanėlės. Ir, žinoma, meilės.
Be abejo, visa tai sukuria tėvai, tačiau Kalėdų Senelis – tai apskritai gėrio įsikūnijimas, kuris savo reikšme pranoksta mažylio šeimos ratą. Kalėdų Senelis – tai visuotinis gėris, aplankantis visus vaikus. Galbūt todėl dauguma vaikų gerokai nusivilia pernelyg anksti sužinoję tiesą apie tai, kad Kalėdų Senelio nėra.
Sulaukęs šešerių vaikas jau geba valdyti savo emocijas, moka megzti santykius su aplinkiniais žmonėmis. Jam nebereikia stebuklingų pagalbininkų, jis pats savo protu ir sąmone pasirengęs priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Taigi pats laikas atsisveikinti ir su mitu apie Kalėdų Senelį.
Kaip sugrąžinti pavogtą pasaką
Akimirką, kai vaikas pareiškia, kad netiki Kalėdų Seneliu, neretai būna skausminga tėvams – ji akivaizdžiai parodo, kaip greitai bėga laikas.,Bet kaip elgtis tėvams, jei viskas nutiko kitaip? Jei tiesą apie gerąjį Kalėdų Senelį, vaikas sužinojo ne taip, kaip tikėjotės jūs? Pavyzdžiui, vyresnis pusbrolis ėmė ir rėžė į akis: Kalėdų Senelio nėra, tai – tik pasaka mažiems vaikams. Nepasirengusiam to suvokti vaikui tokia žinia gali tapti dideliu stresu.
Kaip tokiu atveju elgtis tėvams, be abejo, labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Patiems mažiausiesiems užtenka pasakyti, kad giminaitis tik pajuokavo arba leptelėjo kvailystę ir kad tikrai neverta juo tikėti. 3-4 metų vaikui tokio tėvų paaiškinimo pakaks. Papasakokite, kad pasaulyje yra keistų žmonių, kurie netiki stebuklais – bet juk tai dar nereiškia, kad stebuklų nėra!
Tokie žodžiai, „užtvirtinti“ Kalėdų rytą po eglute nežinia iš kur atsiradusia dovanėle, tikrai nepaliks mažyliui abejonių. Vyresniems vaikams, ko gero, kils daugiau klausimų ir abejonių. Tokiu atveju tėvams jau nevertėtų išsijuosus meluoti apie gerąjį seneliuką.
Atvirkščiai, geriau negriaukite vaiko pasitikėjimo jumis. Juk kuo vaikas vyresnis, tuo kritiškiau viską vertina. Jei mažylis pats savarankiškai ėmė reikšti abejones dėl Kalėdų Senelio egzistavimo, o jūs norite mitą palaikyti, psichologai pataria tiesiog išsisukti nuo tiesaus atsakymo.
Nesakyti nei taip, nei ne, o perklausti paties vaiko, ką jis galvoja: „Tavo draugas mano, kad Kalėdų Senelio nėra? O ar paklausei jo, kodėl jam susidarė toks įspūdis?“; „Manai, kad Kalėdų Senelio nėra? O kaip tu pats norėtum, kad būtų?“
5–6 metų vaikams tokie pokalbiai itin naudingi. Viena vertus, jūs juk nemeluojate („Neskubėčiau teigti, kad jo nėra – tik pažiūrėk, kiek žmonių juo tiki!“), kita vertus, dar kuriam laikui išlaikote paslapties stebuklą. O kartu ir žadinate besiskleidžiančią mažylio fantaziją, kuri ir yra tikrų tikriausias stebuklas, leisiantis ateity jam pačiam daryti tai, ko nori ir kuo tiki!
