Realia sankcijų įvedimo priežastimi ne formaliai ginčytinas Rusijos dalyvavimas kare Ukrainos Rytuose, o neginčytina Rusijos kitos šalies teritorijos – Krymo pusiasalio – aneksija. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, valstybės susiskirstė pagal pagrindinius taikaus gyvenimo kartu principus. Valstybės – partnerės (ir SSRS tarp jų) buvo realistės ir negalėjo sutarti dėl separatizmo, ginkluotų konfliktų ar slapto karo visiško išgyvendinimo. Todėl sienų neliečiamumas buvo vienas iš tų principų, kuriuos priėmė visos didžiosios šalys. Europoje tuos principus patvirtino 1970-ais Tarptautinės teisės principų deklaracijoje, vėliau 1975-ais – Helsinkio susitarimu, galų gale – 1991-ųjų gruodį NVS visų jos narių patvirtintas šių susitarimų galiojimas (o tai atima iš „patriotinių“ euroskeptikų teisę tvirtinti, kad Ukraina ir Rusijos Federacija nėra šių susitarimų subjektas, nes neegzistavo jų pasirašymo metu).
Sienų vientisumas yra toks esminis principas, kad netgi akivaizdžiai „probleminės“ sienos pasaulyje (Indijos – Pakistano pasienis, nefunkcionuojančios Irako ir Afganistano sienos, Izraelio valstybės sienos) nėra klausimų objektas; Turkija savo laiku nesiryžo aneksuoti Šiaurės Kipro – būtent dėl to paties principo. Armėnija negali prisijungti Kalnų Karabacho. Irako režimas galėjo daryti ką tik nori, kariauti su Iranu, dusinti savo gyventojus dujomis, mūryti į asfaltą politikus – tačiau tereikėjo jiems pabandyti aneksuoti mažųjų kaimynų teritoriją, ir jų likimas buvo nulemtas. Netgi ta pat Rusija neaneksavo nei Pietų Osetijos, nei Abchazijos – būtent todėl, kad sienų neliečiamumo principas yra toks svarbus šiuolaikinėje pasaulio politiko, ir jo pažeidėjai automatiškai tampa atstumtaisiais.
Aneksavus Krymą, Rusija pateko į spąstus: tarptautinės bendruomenės susitaikymas su tokiu grubiu tarptautinių principų pažeidimu neįmanomas, tačiau ir Krymo gražinimas Ukrainai taip pat neįmanomas – jau dėl akivaizdžių Rusijos vidaus politikos priežasčių. Itin menka tikimybė, kad praėjus kažkiek laiko, Rusija galėtų kaip nors susitarti su Ukraina ir „apsikeisti“ – į pinigus, teritorijas, ar dar kažką, o pati situacija krypsta JAV, ES ir Kinijos naudai: visos trys jėgos Rusiją mato kaip „mažėjančią jėgą“ (declining power), turinčią branduolinį ginklą, kuria, remiantis bendradarbiavimo patirtimi, negalima pasitikėti, ir kaip geriausia būdą bendradarbiauti mato palaipsninį jos „supančiojimą“. Dabartinė situacija, žiūrint iš „supančiojimo“ požiūrio taško, yra ideali – Rusija dėl sankcijų netenka kapitalo modernizacijai, inovatyvaus vystymosi technologijai, yra priversta parduoti žaliavas pagal pirkėjų sąlygas ir palaipsniui pradės pasiduoti Kinijos įtakai, kuri savo strategine užduotimi laiko taikų teritorijų ir resursų užvaldymą.
Sprendžiant iš šių išdėstytų minčių, tai artimiausiu metu sankcijos, be jokios abejonės, nebus atšauktos (jeigu tik staigiai nepasikeis Rusijos išorinė politika, tačiau tam nėra nei pagrindo, nei politinės valios). O ateityje labiausiai įtikinami keturi scenarijai:
1) Naftos kaina rinkoje išauga iki 90-100 dolerių už barelį. Toks mažai tikėtinas įvykis stumia Rusijos ekonomiką į viršų ir situacija užsikonservuoja ilgam, galimai – 10 ar 15 metų ar ilgiau.
2) Naftos kainos nesikeičia arba smunka. Rusija, per 4-5 metus iššvaisčiusi rezervus ir pasiekusi stagfliacijos katastrofos ribas, keičia išorinę politiką ir ieškodama kapitalo atsisuka veidu į Vakarus. Paskelbiama „Perestroika-2“. Didžiulių politinių permainų akivaizdoje (galbūt netgi susijusių su visišku ar daliniu branduolinio ginklo atsisakymu), Vakarai sutinka nutraukti sankcijas su sąlyga, kad bus pasirašoma viską apimanti sutartis su Ukraina, įtraukiančiais ir straipsnį dėl „teritorijų ir sienų“. Rusija grįžta į 90-ųjų pradžios procesus.
3) Naftos kainos nesikeičia arba smunka. Rusija, per 4-5 metus iššvaisčiusi rezervus ir pasiekusi stagfliacijos katastrofos ribas, keičia išorinę politiką ir ieškodama kapitalo atsisuka veidu į Kiniją, darosi faktiškai priklausoma valstybe mainais į plataus masto kapitalo injekcijas ir ekonominę pagalbą. Kinija imasi derybų su Vakarais ir Ukraina, bei pasiekia su jais visiems tinkamą sprendimą, sankcijos nutraukiamos. Rusija netenka savarankiškumo politikoje, taip pat ir vidaus, nors, galimai, išorinis nepriklausomos šalies įvaizdis išlieka.
4) Naftos kainos nesikeičia arba smunka. Rusija, per 4-5 metus iššvaisčiusi rezervus ir pasiekusi stagfliacijos katastrofos ribas, keičia vidaus politiką, pasirinkdama „kairę“. Šalyje įveda kapitalo eksporto draudimą, nacionalizuoja pramonės, prekybos, transporto likučius, įvedama kainų, būsto skirstymo kontrolė ir t.t. Tai leis kartais sumažinti vartojimą ir išlaikyti valiutos srauto likučius, ir tuo pačiu subalansuos ekonomiką, paaukoję savo piliečių gerbūvį ir sukūrus visuotinio deficito situaciją. Išorinė politika nesikeičia, sankcijos išlieka.
Be jokios abejonės, kiekviena iš aprašytų situacijų turės savo pasekmes, taip pat, galimai, katastrofiškas Rusijos valstybingumui. Tačiau tai – jau kita istorija.
