Dabartinis Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis dažnai atkreipia dėmesį į LR Konstitucijos 53 straipsnį: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“. Galime dar gilintis į pagrindinį valstybės dokumentą, kuriame 7 straipsnis sako: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. O kiek yra priimta įstatymų, kurie ne kad nesirūpina žmonių sveikata, bet net ją žaloja, tai akivaizdžiai matosi, kai priimamus įstatymų straipsnius redaguoja ir nurodo Seimo nariams kaip balsuoti tam tikros suinteresuotos verslo grupės, kurios pelnosi iš žmonių sargdinimo ir priklausomybių skatinimo.
Sausio 13 d. žuvo 13 civilių žmonių, daugiau nei 500 Lietuvos laisvės gynėjų sužeista. Prasminga. O kiek gyvybių per tuos 22 metus buvo prarasta dėl šiurkštaus Konstitucijos laužymo – nesirūpinimo žmonių sveikata, žmonių gyvybėmis? Per nepriklausomybės laikotarpį įvyko ne viena apkalta dėl šiurkštaus Konstitucijos sulaužymo. O nesirūpinimas žmonių sveikata, priešlaikinės mirtys dėl tų ligų, kurių galima išvengti, neužkirtimas rizikos veiksniams kelio, nesukūrimas sveikatos puoselėjimo sistemos – nėra grubus Konstitucijos sulaužymas?
Kai 2010 m. nevyriausybinės organizacijos Seime surengė konferenciją "Pasibaigė Lietuvos sveikatos programa. Rezultatai ir perspektyvos. Visuomeninių organizacijų požiūris", kuri simbolizuoja ir naujo sveikatos sąjūdžio pradžią, atvedusio iki šių metų paskelbimo Sveikatingumo metais – ne vienas abejojo ar yra įmanomos permainos valstybės sveikatos politikos srityje. Šiandien galime matyti, kad tokia galimybė ir permainų ketinimai yra pačiu aukščiausiu lygmeniu. Viliamės, kad rezultatyviai jos bus įgyvendinamos, tai neliks tik gražios, daug žadančios kalbos. Beje, dabartinės Vyriausybės programoje 114 kartų pavartotas žodis – sieksime, 92 kartus – skatinsime. Laukiame apčiuopiamų darbų, rezultatų. Gal liaukimės laužyti Konstituciją?
Minėtoje 2010 m. NVO konferencijos Seime priimtoje rezoliucijoje sakoma: „Neefektyvus sveikatos apsaugos sistemos realizavimas yra iki šiol šalį valdžiusių ir valdančių politinių jėgų veiklos rezultatas, atnešęs milijardinius nuostolius šaliai ir jos piliečiams. Visos atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės ir išrinkti Seimai nesugebėjo pasirūpinti Lietuvos gyventojų sveikatingumu, įkultūrinti sveikos gyvensenos, sveikos mitybos, fizinio aktyvumo, sveikatos palaikymo, tausojimo ir stiprinimo tradicijų, nors vykdomoji ir įstatymus leidžiančioji valdžia visada turėjo ir turi pakankamai priemonių.“
Taigi kiek šiurkščių Konstitucijos sulaužymų, kiek priimta antikonstitucinių straipsnių? Ir ne kokie neesminiai, bet grubūs ir šiurkštūs pažeidimai, juk susiję su žmogaus gyvybe, sveikatos sutrikdymu, sužalojimu. O kur apkaltos procesai Seimo nariams, kurie už tokių įstatymų priėmimą balsavo, kur apkaltos Prezidentams, kurie tokius įstatymus pasirašė? Ar galime palyginti nusikaltimą, kai Seimo narys, prasibastęs po šiltus kraštus, neatlikdamas savo kaip Seimo nario pareigų ir taip sulaužęs priesaiką buvo išmestas iš Seimo narių - su sąmoningai inicijavusiais ir balsavusiais už įstatymus, kurie yra pražūtingi žmonių ir visuomenės sveikatai, žmogaus gyvybei? Logika sako, kad negalime palyginti. Tačiau realybėje yra kitaip...
Minint Sausio 13 įvykius prie Seimo, žvelgdamas į žaižaruojantį laužą prisiminiau pasakymą: „Vieno žmogaus mirtis yra tragedija – tūkstančių - tik statistika.“ Už vieno žmogaus nužudymą ar grubų sveikatos sutrikdymą baudžiama, už tas statistines mirtis - dėl nesirūpinimo žmonių sveikata - nebaudžiama? Ar Sveikatingumo metai privers valdžios pareigūnus rūpintis žmonių sveikata, o sulaužiusiems Konstituciją pasidės apkaltos?
Juozas Dapšauskas
