Ekspertai teigia, kad garsusis griūvantis bokštas Pizoje, nedideliame Italijos mieste, kur gyvena tik 100 tūkstančių žmonių, stovės mažiausiai dar 200 metų.
Pizos bokštas pasviro dar statomas. Aštuonis šimtmečius dėl jo vyko nuolatinė kova – buvo bandoma visaip jį sutvirtinti. O bokštas vis labiau krypo. Per 8 amžius pasvirimo kampas padidėjo iki 5,5 m. Inžinieriai buvo apskaičiavę, jog jis turėjo sugriūti, kai šis rodiklis buvo 5,4 m. Bet bokštas tebestovi!
1964 metais Italiją apėmė panika – pagal sinoptikų prognozes, Pizą turėjo užgriūti galingas uraganas, kuris galėjo nuversti šį architektūros šedevrą. Pizos gyventojams beliko tik melstis. Ir katastrofa juos aplenkė! Sunerimusi miesto valdžia skyrė milžiniškas lėšas paminklui gelbėti, kreipėsi pagalbos į viso pasaulio inžinerijos genijus. Šimtai projektų siūlė įvairius variantus, kartais visai absurdiškus: pavyzdžiui, pastatyti antrą tokį pat bokštą, tik pasvirusį į kitą pusę, o viršutinius dvynių aukštus sujungti galerija.
Nuo 1990 metų saugumo sumetimais turistai jau nebuvo įleidžiami į avarinį objektą, jį aptvėrė, rūpestingai saugojo nuo bet kokių apkrovų, elektroninė aparatūra registruodavo menkiausius svyravimus.
Ir štai 2000 metais pasaulį apskriejo sensacinga naujiena: Pizos bokštas nebesvyra! Tai pavyko pasiekti pritaikius senolių metodą – iš po bokšto kasdien iškasdavo 100 kg grunto iš priešingos pasvirimui pusės. Slūgdamas gruntas kėlė pastatą, ir jis atsitiesė daugiau nei 40 cm. 2001 metų pabaigoje į bokštą vėl pradėti leisti lankytojus. Šiandien už 15 eurų kiekvienas gali patekti į viršutinį aukštą, užkopęs laipteliais. Vienintelis apribojimas – turistai leidžiami nedidelėmis 30–40 žmonių grupelėmis. Paminklo sutvirtinimas Italijos biudžetui kainavo 25 milijonus eurų.
Beje, du pakrypę bokštai yra ir Bolonėje – 48 metrų Garizenda ir 98 metrų Azinelis, pastatyti dar 1109 metais (prieš Pizos bokštą). Tais tolimais laikais kilmingiausios Italijos šeimos tiesiog varžėsi statydamos bokštus. Išdidžiai iškilę virš visų kitų statinių, jie simbolizavo turtus, sėkmę, aukštą padėtį visuomenėje. Tokių svyrančių bokštų Žemėje yra apie 300. Jų galima rasti ne tik Italijoje, bet ir Turkijoje, Saudo Arabijoje, Ispanijoje, Švedijoje, net klestinčiose Šveicarijos Alpėse.
Įdomiausia, kad, nepaisant visų konstrukcijos klaidų, šis 56 metrų pasviręs bokštas atrodo harmoningesnis ir grakštesnis už šimtus tiesių. Tobuliausia pasaulyje varpine jį laikė ir Pizos universiteto profesorius Galilėjas Galilėjus. Jaunasis italų astronomas kasdien kopdavo į jos viršutinį aukštą ir mėtydavo žemyn įvairius daiktus. Valandų valandas stebėdamas, kaip jie krinta žemėn, jis atrado laisvo kritimo pagreičio dėsnį.