Viena svarbiausių Užsienio reikalų ministerijos (URM) funkcijų yra valstybės interesų gynimas bei atstovavimas santykiuose su kitomis šalimis bei tarptautinėmis organizacijomis. Ministerija yra tas ruporas, per kurį pasauliui perteikiama Lietuvos nuomonė ir pozicija vienu ar kitu svarbiu tarptautiniu klausimu.
Tačiau tenka tik apgailestauti, kad naujasis ministras Petras Vaitiekūnas dėl neaiškių priežasčių į įvairias situacijas, kuomet reikia pareikšti tvirtą Lietuvos poziciją ar kada užsienyje reikia pagalbos pavieniams Lietuvos piliečiams, reaguoja gana pasyviai. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kuomet ryžtingas ir tvirtas balsas yra labai reikalingas, tik nežinia, ar diplomatiška ministro prigimtis, ar kitos priežastys, trukdo jam tą balsą parodyti.
Prisiminkime šalį sukrėtusią istoriją, kuomet mūsų vežėjai buvo sustabdyti Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Vyriausybės reakcija į šį incidentą buvo pavėluota, pozicija – švelni ir miglota, ir šiandien turime pasekmes: vargu, mūsų vežėjai dabar gali tikėtis kompensacijų bei nuostolių, kuriuos jie patyrė dėl vienašališkų Latvijos veiksmų, atlyginimo. Jei užsienio reikalų ministro veikla būtų buvusi kur kas aktyvesnė, ryžtingesnė, galbūt šiandien kalbėtume apie sankcijas kaimynams iš Europos Komisijos pusės, galbūt nuostolių patyrusios įmonės galėtų ruošti ir teisminius ieškinius. Deja…
Kita istorija, taip pat liudijanti ministro vengimą veikti ryžtingiau, yra liūdni mūsų jūrininkų nuotykiai anapus Atlanto. Kitos valstybės laive tarnavę Lietuvos jūrininkai buvo nepagrįstai apkaltinti narkotikų kontrabanda ir ilgą laiką turėjo praleisti Jungtinių Valstijų kalėjime. Dabar piliečiai rengiasi teistis su JAV, siekti patirtų moralinių bei turtinių nuostolių atlyginimo, tačiau keistai atrodo tai, jog jūrininkų advokatams niekaip nepavyksta iš URM išprašyti, kad ji savo kanalais gautų reikiamus dokumentus ieškiniui parengti. Juk ministerijos ir jos vadovo pareiga yra atstovauti Lietuvos žmonių interesams, nesvarbu, ar jie būtų “įstrigę” pasienyje su Latvija, ar JAV, ir URM neveiklumas šiuo atveju yra nepateisinamas.
Paskutinis akibrokštas – neįvykusi Lietuvos moksleivių darbų paroda Minske, sužlugdyta tarptautinių teisinių įsipareigojimų neatitinkančiai Baltarusijos muitininkų veiksmais. Ir ką gi - Užsienio reikalų ministerijoje – vėl kapų tyla. Reikia pažymėti, kad tokie įvykiai jau tampa ydinga Lietuvos užsienio politikos tendencija. Jei mes pretenduojame tapti regiono lyderiais, jei Lietuva nori būti aktyvi rytinės Europos Sąjungos veikėja, tarpininkė tarp Rytų ir Vakarų, ministro pozicija visais panašiais atvejais turėtų būti aiški, savalaikė ir gerai girdima.
Lietuvos užsienio politika ilgą laiką buvo nekvestionuojama: visi siekėme narystės NATO bei ES, tačiau dabar, pasiekę šiuos strateginius tikslus, nutilome. Matyti, kad URM “apsnūdo” ir nebeatlieka esminių funkcijų, kurias turėtų vykdyti kiekvienos modernios valstybės valdžios institucija.
P.Vaitiekūną vadovauti URM delegavo Valstiečių liaudininkų partija, kurios lyderės Kazimiros Prunskienės požiūris į užsienio politiką, nevisuomet sutampantis su oficialiomis Lietuvos nuostatomis, yra gerai žinomas. Kyla abejonių – ar tik tokio užsienio reikalų ministro nerangumo nelemia jį delegavusios K.Prunskienės įtaka? Jei taip, būdas ministrui pabusti iš snaudulio yra paprastas: jis turėtų atsiriboti nuo bet kokių vidaus politikos įtakų bei remtis kur kas platesniu Lietuvos politiniu spektru. Juk kalbame apie užsienio politiką, kurioje egzistuoja sutarimas tarp kairės ir dešinės politinių partijų. Ministras turėtų suvokti, kad ir tapusios ES nare, Lietuvos užsienio politika turi būti orientuota į savo valstybės interesų gynimą. O pastaruosius sudaro ne kas kita, kaip atskirų jos piliečių interesai, poreikiai bei lūkesčiai.
Eligijus Masiulis yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas
„Balso.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
