Didelė dalis būsimųjų pensininkų apie tai, kad jų pajamos tuo metu reikšmingai sumažės, dabar mieliau renkasi iš viso negalvoti. Tačiau akivaizdu, kad kuo ilgiau laukiama, tuo sunkiau yra užkirsti kelią finansinio nepritekliui sulaukus senatvės.
Paklausti apie pensiją jaunuoliai ir moksleiviai lyg susitarę purto galvą: „Toli dar, pagalvosim vėliau, kai... uždirbsiu milijoną šios dienos poreikiams, kai auginsiu anūkus, kai vyšnios žydės...“. Žinoma, nesunku suprasti jaunus žmones ‒ kai tau vos aštuoniolika ar kiek daugiau nei dvidešimt, sunku galvoti apie savo gyvenimą po kelių dešimtmečių.
Tačiau ne tik stereotipas „esu per jaunas“ trukdo jauniems žmonėms, jau įsiliejusiems į darbo rinką, laiku pasirūpinti būsima pensija ir pradėti kaupti papildomai ar atsidėti dalį pajamų. Pavėluotai priimamus sprendimus lemia ir nesuformuoti finansinio planavimo įgūdžiai. Finansinės žinios ir įpročiai turi būti ugdomi nuo pat mažų dienų ir mokykloje, ir šeimoje. Taip formuojamas jaunų žmonių supratimas apie finansų poreikį įvairiais gyvenimo laikotarpiais, pinigų valdymą, išlaidų planavimą, atsakingą skolinimąsi.
Pensija yra būtent tas atvejis, kai sprendimo vilkinimas naiviai tikint, gal kaip nors viskas savaime išsispręs, ir galvojant, kad „dar ne laikas“, nepasiteisina. Perfrazavus minėtą britų posakį „kaip gyvensiu sulaukęs pensijos, imsiu galvoti tuomet, kai tapsiu pensininku“ skamba gana grėsmingai. Pensija yra kur kas arčiau, nei gali atrodyti, todėl pradėti jai ruoštis niekada nebus per anksti. Gerai, jei šią tiesą įsisąmoniname įžengę bent į ketvirtą dešimtmetį ir pradėję suprasti, kad sočia ir oria senatve mus aprūpins ne valstybė, ne vaikai ir ne anūkai ‒ ja turime pasirūpinti mes patys.
Lietuvos demografinė situacija nedžiugina. Esame sparčiai senstanti tauta, kurios gimstamumo vidurkis tėra 1,6 vaiko vienai moteriai. Ir tai yra per mažai, norint užsitikrinti stabilų gyventojų skaičių šalyje. Skaičiuojama, kad jau šiandien 100 darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų, įskaitant ir laikinus 100 tūkst. bedarbius, tenka beveik 30 pensinio amžiaus gyventojų. Esant tokioms demografinėms tendencijoms, 2025 m. Lietuvoje gyvens vos 2,78 mln. gyventojų, ir pagal „Swedbank“ projekcijas, išlaikomų pensininkų skaičius, tenkantis vienam dirbančiajam, gali išaugti dvigubai.
Nesudėtingi matematiniai skaičiavimai jau šiandien leidžia apskaičiuoti galimos valstybės mokamos pensijos dydį po kelių dešimtmečių. Daugumai iš mūsų, gyvenančių nuo algos iki algos, ji nesieks nė pusės to, ką dabar uždirbame. Be to, nėra sudėtinga įvertinti ir preliminarų savo finansinį poreikį – skaičiuojama, kad norint išlaikyti panašų gyvenimo kokybės lygį pensijoje, reikia gauti apie 70 proc. buvusių pajamų. O jei jaučiate, kad dabartinės jūsų finansinės galimybės toli gražu prasilenkia su pageidaujama gyvenimo kokybe – vadinasi, ir sulaukus pensijos pajamų reikės dar daugiau.
Norėdami užsitikrinti sočią ir orią pensiją pasirinkimą turime – priklausomai nuo amžiaus, galime rinktis papildomą pensijos kaupimą II ir III pakopose. Beje, privačiuose pensijų fonduose sukauptos lėšos, kitaip nei tos, kurias perskirsto „Sodra“, yra asmeninė jūsų nuosavybė ir yra paveldimos. Be to, verta apsvarstyti ir kitus galimus papildomų pajamų užsitikrinimo scenarijus pensijoje. Pavyzdžiui, investuoti į didesnį būstą dabar, o pensijoje jį iškeisti į mažesnį. Papildomas nekilnojamas turtas taip pat gali reikšti daugiau laisvų pajamų senatvėje, tačiau svarbu įvertinti, kad NT nėra labai likvidi priemonė, jis reikalauja priežiūros, atnaujinimo, o tai yra papildomos išlaidos.
Dėl to svarbu įvertinti, ar esate pakankamai disciplinuoti ir ar turite reikalingų žinių, kad savarankiškos investicijos ir priimti sprendimai tikrai duotų pageidaujamos naudos pensijoje. Jei klausiate, kada pats tinkamiausias metas pasirinkti kaupimo pensijai strategiją, atsakymas paprastas ‒ susiradus pirmąjį nuolatinį darbą ir gavus pirmąjį atlyginimą.
