Jei tikėsime „Baltijos tyrimais“, 2010 m. pavasarį septyni iš dešimties apklaustų Lietuvos gyventojų pasisakė prieš dabartinę demokratijos būklę. Politologai – suglumę: ką tai galėtų reikšti? Ar dauguma lietuvių tiesiog atmeta pačią demokratiją, o galbūt – jų požiūriu – demokratijos pas mus per maža arba ji kitokia, nei turėtų būti?
Pradėkime paprastu klausimu, atsakymas į kurį toli gražu nėra toks paprastas, kaip dažnai pateikiama. Kas geriau: demokratija ar diktatūra? Vis daugiau mąstančių žmonių abiem atvejais linkę atsakyti: žiūrint, kokia.
Diktatūra pasiteisina tik išimtiniais atvejais: jei diktatorius pasižymi dora ir išmintimi, jeigu aplink jį susidaro patikima komanda, jei diktatūra trunka trumpai – staigios piliečių mobilizacijos momentui, parengdama dirvą geresniam už save režimui. Deja, pasak lordo Džono Aktono (John Acton): „Valdžia – gadina. Absoliuti valdžia gadina absoliučiai“. Dažnai taip sugenda net patys geriausi žmonės, o dar dažniau absoliučios valdžios jau iš anksto siekia niekšai ir kvailiai. Pagaliau, retas diktatorius – ypač jei kalbėsime apie gerą diktatorių – išugdo savęs vertą pamainą.
Demokratijos kelias – sunkesnis, tačiau perspektyvesnis. Jis reikalauja brandos. Demokratinėje santvarkoje patys piliečiai sprendžia savo reikalus. Jeigu vyksta kitaip, vadinasi – demokratijos paprasčiausiai nėra. Gali būti tik jos imitacija.
Ką daryti, jog demokratijos kiekybė ir kokybė Lietuvoje išaugtų? Ligšiol susiklosčiusi padėtis reikalauja ne kosmetinių reformų „garo nuleidimui“, bet kompleksinių reformų, suteikiančių realias galias visuomenei.
1. Referendumų teisės ir galimybės išplėtimas. Pirmiausiai reiktų sumažinti referendumo surengimui būtiną parašų skaičių. Pasirašančiam piliečiui užtektų savo ranka pasirašyti: kitus duomenis parašų rinkimo lape galėtų užpildyti jo atstovas ar pats parašų rinkėjas. Paso numeris turėtų būti pakeistas asmens kodu, kurį daugelis piliečių atsimena arba turi jį daugelyje dokumentų. Vyriausiajai rinkimų komisijai reiktų palikti teisę išbrokuoti vien tų piliečių duomenis, kurie užpildyti klaidingai, bet ne visą lapą, kaip yra šiandien. Bet kuris įvykęs referendumas turėtų būti privalomas: ar gali tautos valia būti patariamoji?
2. Renkama seniūno arba seniūnijos tarybos institucija. Būtent su šiuo savivaldos lygmeniu gyventojas susiduria pirmiausiai. Apgailėtina dabar siūloma savivaldos butaforija – renkamas meras. Jei meras liktų savivaldybės tarybos pirmininkas (taip yra dabar), situacija taptų tragikomiška: taryba liktų renkama pagal „parlamentinį“ modelį, o jos vadovas – pagal „prezidentinį“. Gal ir Seimo pirmininkus pradėsime rinkti tiesiogiai? Dar absurdiškesni siūlymai dabar veikiančiai mero institucijai palikti savivaldybės administratoriaus kompetenciją: realiai sprendžianti savivaldybės tarybos pirmininko institucija liktų renkama pačioje taryboje, o piliečiai rinktų kažkokį jam pavaldų biurokratėlį... Kodėl ne buhalterį?
3. Vietinių bendruomenių ir visuomeninių organizacijų teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose. Kelių partijų diktatūra gal ir geresnė už vienos partijos, bet ji vis tiek išlieka diktatūra. Dabar siūlomas „vienmandatinis“ modelis išsklaido visuomenės ir bendruomenės jėgas. Gal kažkam taip ir geriau, tiktai vargu, ar pačiai visuomenei ir bendruomenei.
4. Renkama teisėsaugos institucija: prisiekusiųjų teismo įteisinimas. Visuomenė per ilgai buvo tiesiog atstumta nuo teisinių procesų: vaisius raškome visi.
5. Korporatyvinė (kooperacinė) socioekonominė sistema, kurioje darbdaviai, darbininkai, vietos bendruomenės atstovai būtų įpareigoti derinti savo sprendimus ir veiksmus. Šiokie tokie pradmenys jau veikia, tačiau labai silpnai: konkretus įrodymas – vadinamasis „Nacionalinis susitarimas“: deja – tik su savais. Ir to paties nesilaikoma.
6. Parlamentinės institucijos reforma, atskiriant „vienmandatinius“ ir „sąrašinius“ deputatus, pasidalinant kompetencijas. Ši reforma, ją deramai įvykdžius, užtikrintų abipusę valdžios kontrolę. Valdžios koncentracija – peilis demokratijai.
7. Biurokratinių reglamentų, mechanizmų, kadrų optimizacija. Čia tinka liaudies posakis: teoriškai – arklys, praktiškai – nežvengia. Vieni biurokratiniai reglamentai, mechanizmai, ištisos institucijos – naikinamos, kitos – kuriamos. Ar išties jų tiek reikia?
8. Policijos teisių sulaikyti žmogų be oficialaus kaltinimo panaikinimas. Šiandien gyvename represinėje valstybėje, kurioje policija gali įkalinti žmogų be jokios objektyvios priežasties – aišku, ribotam laikui, tačiau to užtenka sužlugdyti, suluošinti ar sunaikinti kuo nors neįtikusį asmenį. Uždarius banditų aplinkoje, daug stengtis nereikia. Juo labiau, jog išlieka dar iš sovietinės sistemos atėję specialūs tardymo ir kankinimo metodai, kurie nepalieka pėdsakų. Dažnai įvairūs nusikaltimai sąmoningai inkriminuojami niekuo dėtiems žmonėms, siekiant išsukti nuo atsakomybės tikruosius kaltininkus arba tiesiog užsirašyti sau įvykdyto darbo pliusą.
9. Piliečio teisių į ginklą išplėtimas. Dabar šios teisės – apkarpytos. Nusikaltėliams tai netrukdo, užtai aukoms užkerta kelią ginti save, savo šeimą, draugus ir namus, tautą ir šalį.
Valstybės valdymas yra viešas reikalas (Res Publica). Dabartinės valdžios atstovai galvoja: tai – mūsų reikalas (Cosa Nostra). Panašu, jog dabartinei valdžiai reikia ne savivaldos, bet avivaldos.
Ne taip seniai vienas liberalų srovei (ne Lietuvai) atstovaujantis europarlamentaras uždavė klausimą: „Kada ateis laikas demokratijai?“, kalbėdamas apie homoseksualistų paradą. Jo nuomone, demokratija Lietuvon ateis tada, kai visi viešai propaguos (gal ir praktikuos?) savo seksualinius santykius. Nieko nuostabaus, jog šios srovės atstovai Seime rimtesnių problemų Lietuvos demokratijai nemato.
Šiandien daugeliui visuomenės atstovų kelias į valstybės valdymą – užkirstas. Lieka tikėtis, jog visuomenės interesams išliks ištikimos tos politinės partijos ir grupės, kurios išdrįso juos ginti ligšiol: centristai, valstiečiai liaudininkai, tautininkai.
Grįžkime prie klausimo: kada ateis laikas demokratijai? Ne anksčiau, nei šio reikalo griebsis patys šios valstybės piliečiai. Niekas iš viršaus demokratijos niekad neįvedė ir neįves. O kol kas turime tai, ką turime: prezidentę, kuri šiurkščiai kišasi ne tik į teismų, bet ir į Bažnyčių veiklą; partijų nomenklatūrą, kuri visais įmanomais būdais žudo bet kokią opoziciją ir pliuralizmą; saugumą, kuris dabar saugo patį save nuo demokratijos; policiją, kuri bet kada gali suimti bet kurį iš mūsų. O virš jų visų – Europos Sąjungos biurokratiją, kuri apskritai pamina bet kokią nacionalinę teisę.
