Europos komisijos Komunikacijos generalinio direktorato atstovybė Lietuvoje praėjusį savaitgalį Druskininkuose surengė metinę konferenciją informacijos apie Europos Sąjungą tinklo Lietuvoje trejų metų sukakčiai pažymėti. Iš visos Lietuvos susirinko žmonės, kuriems šalies integracijos į europines struktūras procesas daugiau ar mažiau susijęs su jų profesine veikla. Tai – politikai, žurnalistai, europinių struktūrų Lietuvoje atstovai, viešosios nuomonės tyrėjai, net valstybinio ir diplomatinio protokolo reprezentantai.
Pranešimai ir diskusijos, kuriose turėjo progos pasireikšti Europos parlamento narė Laima Andrikienė, buvęs derybų dėl narystės ES delegacijos vadovas ir dabartinis Seimo narys Petras Auštrevičius, Druskininkų vicemerė Kristina Miškinienė, žurnalistai Artūras Račas, Indrė Makaraitytė, Saulius Spurga, Algimantas Čekuolis, URM atstovas Darius Gaidys, TNS Gallup Lietuvos skyriaus vadovas Mindaugas Degutis ir kiti kalbėtojai, pasirodė įdomūs, pakankamai turiningi, išlaikė auditorijos dėmesį iki renginio pabaigos ir buvo verti žygio į Druskininkus. Tai – nuopelnas renginio organizatorių, sugebėjusių mobilizuoti tokį aktyvą, kuris deramą intelektualinę įtampą ir dalykinį diskursą įstengė išlaikyti dvi dienas.
Vis dėlto išvadinės konferencijos kalbėtojų mintys naujų „amerikų“ neatvėrė. Gal net priešingai – veikiau tik patvirtino tai, kas įdėmesniems gyvenimo stebėtojams buvo regima ir iš vietų, be Druskininkų konferencijos aukštumų. Aštuonioliktuosius nepriklausomybės metus bebaigianti ir trečiąsias narystės ES metines pažymėjusi Lietuva – lyg dviveidis Janus.
Ji greitai perkando mokslus, kurie nustato kokiomis eilutėmis aptaisyti savo pasiuntinius rytiniame priėmime pas Anglijos karalienę (tamsus ilgais skvernais frakas ir šviesiai pilkos dryžuotos kelnės!) arba kokiu kampu lenktis ir kur nukreipti akis sveikinant Japonijos imperatoriškąją porą (į grindis, metro atstumu iki monarcho ir pusantro metro – iki monarchės kojų!), bet labai nenoriai studijuoja patirtį bei savijautą savojo krašto piliečių, kurių mokesčių dėka, tie patys cilindrais ir dryžuotomis kelnėmis pasidabinę valstiečiai, gali mėgautis šia savotiška klounada, pajusti savo reikšmingumą fotografijose greta įžymių žmonių ir parvažiavę namo piktintis: „Fui, koks čia kaimas, kiek daug aplinkui mėšluočių!..”
Tai, žinoma, lengva hiperbolė, šitaip konferencijoje niekas nekalbėjo. Tačiau netiesioginės jos išvados – daugeliui žinomos. Reikšmingiausi Lietuvos pasiekimai ten, kur, siekiant užsibrėžtų tikslų, būta reiklios tarptautinių organizacijų priežiūros: makro ekonomikos rodikliai, vykdant Mastrichto kriterijus, krašto apsaugos struktūrų pertvarka pagal NATO standartus, pasienio kontrolės tarnybų modernizavimas, įgyvendinant Šengeno reikalavimus. Daugelis kitų sričių, kurios buvo paliktos saviveiklai, faktiškai, patyrė „avariją“.
Švietimo ir mokslo sistema, galima sakyti, naikina pati save, eksportuodama geriausius protus ir darbingiausias pajėgas į kitas šalis. Panaši padėtis yra sveikatos apsaugos srityje, iš kurios bėga gabesni darbuotojai, o negaluojančiam žmogui patekti į popierius pildančių poliklinikos valdininkų sąrašus – tolygu kęsti nepagydomą chronišką ligą. O kaip funkcionuoja mūsų teisėsauga, žiniasklaida, įvairūs atstovavimo institutai? Tiesa – tik už pinigus!
Apie teisingumą, kaip esminį teisinės valstybės pagrindą, kalbėti apskritai sudėtinga, kadangi elementarių konstitucinių teisių nepaisymas jau daugelį metų yra permanentinis reiškinys ir šioje valstybėje nėra kam jo ginti. Piliečiai akivaizdžiai palikti kiekvienas sau kovoti partizaninį karą už savo išlikimą, kadangi valstybės, kaip viešąjį piliečių interesą išreiškiančios organizuotos ir jiems tarnaujančios struktūros, faktiškai, nėra. Yra struktūros, bet jos funkcionuoja ne visuomenės interesui ginti ir pilietinės visuomenės raiškos efektyvumui didinti, bet savo pačių savaiminiam buvimui pateisinti ir „biurokratinio rojaus“ sistemai įkūnyti. V. Kudirka, tikriausiai, būtų įkvėptas ir kūrybingai papildytų savo „Viršininkus“, jei atsidurtų tarp narystę Europos Sąjungoje ir NATO pasiekusios Lietuvos „kriglodūrovų“.
„Kiekvienas valdovas yra mano sąjungininkas, jeigu jis gina viešąjį interesą“, yra sakęs nesmurtinio pasipriešinimo vėliava daugeliui išsivadavimo judėjimų tapęs Mahatma Gandhis, kurį citavo Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimo reikšmę apie Europos Sąjungą pristatęs Mindaugas Degutis.
Negali nebūti priežasties kodėl vos 3,9 proc. Lietuvos gyventojų tiki, kad ES teikiamą paramą Lietuvai jos institucijos geba paskirstyti skaidriai ir teisingai, tuo tarpu net dešimt kartų (!) daugiau žmonių (39,3 proc.) mano, kad ES institucijos tokią paramą skirstytų efektyviau ir sąžiningiau. Argi tai ne tiesioginis impičmentas mūsų „valdovams“ ir netiesioginė paraiška „kapituliacijai“ prieš svetimuosius, iš kurių viliamasi sulaukti daugiau teisingumo ir žmogiškojo jautrumo?
Vis dėlto didesnį įspūdį už pačią Druskininkų konferenciją man paliko jos dalyviams surengta trumpa ekskursija į Liškiavą. Žvilgsnis nuo piliakalnio į Nemuno slėnį, be abejo, yra kvapą užimantis, tačiau į žengus į bebaigiamą ES pinigais restauruoti Liškiavos Švenčiausios Trejybės bažnyčią – kvėpavimą pristabdyti tenka dar kartą. Šis vėlyvojo baroko šedevras, po restauravimo suspindęs svaiginančiomis architektūrinėmis formomis ir vidaus interjero dekoracijomis, praturtintų ir Vilniaus baroko kolekciją.
„Tai vienintelė bažnyčia Lietuvoje su šildomomis grindimis, tad parapijiečiai čia mielai klūpo“, – liškiaviškių pamaldumo paslaptį praskleidė gidė. Be kita ko ji dar pridūrė, kad iš 34 senelių, sudarančių visą dabartinę senosios Liškiavos (istoriniuose šaltiniuose paminėta anksčiau, nei Lietuvos vardas) bendruomenę, vos tik pusė jų beįstengia įkopti į aukštą kalną, ant kurio pastatyta bažnyčia, ir išklausyti šv. Mišias sekmadieniais. Kiti jau „kapituliuoja“ ir tenkinasi sėdėjimu priešais saulutę ar prie alaus stiklo įkalnėje.
Žvelgiant į tuos neįkainojamus, naujai sutviskusius dvasinio bei kultūrinio paveldo turtus ir didelę greta šventoriaus pastatytą skelbimo lentą, informuojančią, jog daugelis čia jau investuotų milijonų yra Europos žmonių solidarumo auka Lietuvai, kyla natūralus klausimas: o kur įnašas Lietuvos valdžios? Kur jos politika ir socialinės programos, kad motyvų gyventi pilnavertiškai, džiaugtis ir didžiuotis esant istorinės Liškiavos gyventojais atrastų ir jaunos šeimos? Juk jau už trijų ar penkerių metų į tą kalvelę nebeužkops nė tos 17 senučių, vis dar klūpančių ant šiltų bažnyčios grindų šiandien, nepaisant to, kad ES fondų lėšomis apmokamas ir suklypusių laiptų perklojimas.
Ar esama Lietuvos valstybės politinių sprendimų ir socialinių investicijų, kad Liškiavoje, kur šiandien investuojami ES milijonai, liktų žmonių ne vien surinkti voratinkliams nuo auksu spindinčių altorių, bet galinčių čia išsilaikyti, kurti savo ateitį, auginti vaikus, įprasminti savo egzistenciją sau ir visuomenei naudingu darbu, o šventadieniais – kopti atnaujintais laiptais ant aukštojo kalno dėkoti Dievui už gyvenimo stebuklą, Tėvynės valdytojų išmintį ir Europos žmonių solidarumą?..
Girdžiu skeptiškus skaitytojų balsus: pasakos, fantazijos, kur tai girdėta?.. Argi tai pas mus šitaip?..
Papasakosiu istoriją, kurią, ekskursantams jau prasiskirsčius, išgirdau iš gidės Liškiavos bažnyčios požemiuose, apžiūrinėdamas nuostabiai išsilaikiusias mumijas dominikonų vienuolių, XVIII a. pirmoje pusėje pastačiusių šią įspūdingą šventovę.
Stambus Liškiavos apylinkių dvarininkas Vladislovas Jurgis Kosyla XVII a. pabaigoje garsėjo kaip nuožmus savo baudžiauninkų valdytojas, sunkiai juos engęs, negailestingai baudęs ir ne vieną jų pražudęs. Susikrovė didelius turtus, vylėsi vienintelį savo sūnų Florijoną padaryti laimingą.
Proga permąstyti gyvenimo prasmę žmogui susidarė po to, kai jau suaugęs jo sūnus staiga pasimirė, tais turtais nė nespėjęs pasidžiaugti. Vladislovas didžiai susisielojo, apsisprendė atlikti viso savo gyvenimo išpažintį. Dominikonų vienuolis iš Seinų, išgirdęs ką ponas per savo gyvenimą prikrėtė, teištarė: „Tavo vieno atgailos ir maldų nebeužteks. Už tavo sielą turi melstis daugelis žmonių, kad ji būtų išgelbėta“.
1694 m. gruodžio 6 d. raštu Vladislovas Jurgis Kosyla užrašė Liškiavos turtus Seinų dominikonams su sąlyga, kad čia jie pastatydintų bažnyčią Švč. Trejybės garbei, įkurtų savo regulos vienuolyną, o vienuoliai už jo sielą nuolat melstųsi.
Nėra žinių ar V. J. Kosylos siela buvo išgelbėta. Aišku tik, kad bent gyvenimo pabaigoje žmogus parodė kilnumo, savo turtą ne pralėbavęs, bet pavedęs tauresnei žmogaus būčiai įprasminti ir tuo galbūt išgebėjęs ne vieną kitą sielą vėliau. O jo paliktas paminklas, net ir trims šimtmečiams praėjus, savotiškai telkia visus, kurie ieško žmogaus buvimo žemėje prasmės.
O, kad taip ir šiandieninės Lietuvos dvasia atsikvošėtų, Jono Basanavičiaus žodžiais tariant!..
